Šiandien minime Sąjūdžio įkūrimo 20-metį. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo įkurtas 1988 m. birželio 3 d. Tai progai šią savaitę yra skirtas ne vienas renginys.
Birželio 5-6 d. vyks prezidento Valdo Adamkaus globojama tarptautinė konferencija „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“. Ketvirtadienį, birželio 5 d., Seime bus atidaryta konferencijai skirta paroda „Kelias į laisvę“.
Praėjusį šeštadienį Vilniuje, Operos ir baleto teatre, vyko 11-asis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir mūsų rajono atstovai.
Sąjūdis, be išimties, palietė kiekvieną Lietuvos žmogų. Apie tą laikmetį ir nūdieną pasidalyti mintimis paprašėme mūsų krašto žmonių.
Algimantas SEIBUTIS:
(Kupiškio rajono Sąjūdžio tarybos
pirmininkas)
Pirmieji sąjūdiečiai yra nepelnytai pamiršti. Nė vienas iš aštuonių pirmųjų rajono sąjūdiečių negavo nepriklausomybės medalio. Net Sąjūdžio 10-mečio proga niekas iš valdžios rankos nepaspaudė ir nepadėkojo, jog buvom anuomet tokie užsispyrę siekdami permainų Lietuvoje. Betgi svarbiausia, kad mes pasiekėme tai, ką planavome – Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pritrūkome jėgų toliau reikštis politikoje. Nė vienas iš mūsų taip ir neiškilo. Likome eiliniai piliečiai. Nesinaudojame jokiomis privilegijomis. Betgi nepriklausomybė ir yra nepaperkama. Ji – iškovojama.
Į Lietuvos ateitį žvelgiu optimistiškai. Manau, kad padėtis šalyje pasitaisys. Į valdžią ateis tie, kam rūpi ne sava kišenė, bet šalies gerovė. Gal tai bus mūsų vaikai, gal anūkai. Aš tuo tikiu.
Povilas GURKLYS:
(Buvęs sąjūdietis, rajono
Tarybos narys, verslininkas)
Viskas prasidėjo 1988 m. pavasarį. Idėja buvo šventa, viliojanti, gundanti ir bauginanti – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Viskas vyko išvystyto socializmo laikais. Puikiai supratome, kas gresia, jei laisvės idėja nebus realizuota. Tačiau laisvė, turinti patrauklių įgimtų savybių, labiau viliojo nei įsivaizduojamos ar nelabai įsivaizduojamos viso to pasekmės.
Kupiškyje Sąjūdis prasidėjo nuo kelių žmonių. Algis Baniulis, Vidas Zulonas, Algirdas Graužinis ir aš pradėjom važinėti į Vilnių, kur buvo įsikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Dalyvaudavome jos posėdžiuose, domėjomės, kas vyksta Lietuvoje. Tomis naujienomis dalinomės su bendraminčiais savo rajone.
Jei dabar tie patys žmonės susirinktų, ko gero… ( čia pašnekovas nesiryžo prognozuoti, kaip tokiu atveju būtų, bet pridūrė, kad situacija nėra tragiška – red. past.)
Sąjūdis įgyvendino Lietuvos nepriklausomybės siekį. Bėda, kad šiuo metu šalyje atsirado daug vidinių blogybių. Daromi protu nesuvokiami sprendimai ekonomikos, socialinėje srityje. Baisu, kad visiškai nevertinamas eilinis žmogus.
Siaubingus mastus pasiekė emigracija. Tai savotiškas tautos genocidas. Beliko vienas autoritetas – pinigai. Lietuvoje labai greitai kapitalizmas pasidarė juodas. Nesu patenkintas dabartine padėtimi šalyje.
Sąjūdžio idėjos primirštos, pirmieji sąjūdiečiai nustumti, nebedalyvauja visuomeninėje veikloje. Daugelį postų užima tie, kuriuos mes kritikavome. Jie sugebėjo prasimušti į valdžią. Tai tautos nelaimė. Bet turime tai, ką turime.
Albinas VAIŽMUŽIS:
(Antašava)
Visi labai džiaugėmės atgimimu. Toks žingsnis turėjo būti žengtas. Atgavus Nepriklausomybę, galvojom, kad visi ekonominiai reikalai geriau spręsis. Tačiau nuo visų bėdų niekur nesidėsime – esame Europos Sąjungos nariai, todėl po truputį, pamažu atsitiesime.
Manau, labai įpratome dejuoti, nors iš tiesų taip blogai nėra. Štai, kad ir labai paprastas pavyzdys: iš 22 gyventojų, gyvenančių daugiabučiame name, kuriame gyvenu aš, 17 gauna socialinę paramą.
Šiuo metu žmones labiausiai kiršina atotrūkis tarp vidutiniškai ir gerai gyvenančiųjų. Dabar jis siekia apie 20 kartų. Dauguma seimūnų atstovauja savo kapitalui, nes 50 procentų Seimo narių ateina pagal sąrašus – o taip laimi turtingieji.
Ko gero, Sąjūdžio nurašyti į istoriją dar nereikia – gali kilti kita jo banga. Šį kartą kovai su ekonomine nelygybe.
Antanas AŠMEGA:
(Laičiai)
Sąjūdis tikrai davė labai daug – pirmiausiai žodžio laisvę. Žmonės nevaržomi gali reikšti savo nuomonę, jaunimas – laisvai keliauti po visą pasaulį. Žinoma, tada tikėjomės truputį kitokios Nepriklausomos Lietuvos – be žudikų, be vagių. Dabar, atrodo, yra daugiau nusivylusių negu laimingų žmonių. Mums, senyvo amžiaus žmonėms, nedaug ir tereikia – gauname pensijas ir taip pragyvename.
Skaudžiausia, kad nuo to laiko labai smuko žmonių moralė – tai, kas buvo smerktina, pamažu tampa gyvenimo norma.
——-
Autorius: Banguolė Aleknienė ir Nida Šulcienė