Prieš 60 metų, 1948-ųjų gegužės 22 dieną, Lietuvoje prasidėjo didžiausia trėmimų operacija „Vesna“. Per šį trėmimą iš šalies deportuota per 40 tūkst. žmonių.
Prisiminti šių skaudžių įvykių sekmadienį Subačiuje susirinko tie tremtiniai, kurie atlaikė trėmimų baisumus ir grįžo į Lietuvą.
Trėmė geriausius
Istorikų išvadose teigiama, kad šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. 1948 m. gegužės mėnesį trėmimams vadovavo TSRS MGB ministro pirmasis pavaduotojas generolas leitenantas Sergejus Ogolcovas, iš anksto atvykęs į Lietuvą, kartu su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministru generolu majoru Dmitrijumi Jefimovu parengė smulkius trėmimo operacijos planus, patvirtino operatyvinius žemėlapius ir schemas. Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos bei slapstymosi, masinės deportacijos buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais. Taip 1948 metų trėmimai buvo užkoduoti žodžiu „vesna“- „pavasaris“. Didžiausias Lietuvos istorijoje gyventojų trėmimas buvo 1948 metų gegužės mėnesį.
Iš nurodytų 12 tūkst. šeimų pusė turėjo būti išvežta į Krasnojarsko kraštą, o kita pusė – į Jakutijos autonominę TSR. Tremtinius buvo nuspręsta įdarbinti TSRS miško pramonės ministerijai priklausančiose miško paruošos įmonėse. Trėmimai miestuose prasidėjo 1948 metų gegužės 22 d. vidurnaktį, o kaimuose – 4 val. ryto. Buvo tremiama iš visų apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų.
Prisimintos kančių vietos
Subačiuje tremtinių susitikimas prasidėjo šv. Mišiomis bažnyčioje. Vėliau visi tremtiniai kartu aplankė vietas, kurios mena to meto skaudžius įvykius: prie vadinamo „magazino“, kur kadaise gulėjo išniekinti partizanų kūnai, stabtelėta prie namo, kuriame kalėjo ir buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę.
Paskutinė stotelė – Subačiaus geležinkelio stotis. Čia kai kuriems buvo paskutinė Lietuvos stotelė, nes išlipo jau tolimam Sibiro krašte.
Dvasios nepalaužė
Prie skaudžių ir įsimintinų vietų kalbėję tremtiniai sakė, kad to meto sunkumai, patirtas pažeminimas nepalaužė jų dvasios. Tremtinys Jonas Babickas prisiminė partizaninį judėjimą Subačiaus valsčiuje ir aplink jį. „Jeigu ne reguliarioji sovietų kariuomenė, kuri daugiausia prisidėjo prie partizaninio judėjimo sunaikinimo, dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę“, – kalbėjo J. Babickas.
Buvęs partizanų ryšininkas, tremtinys, Vorkutos lageryje išbuvęs 7-erius metus Antanas Šimėnas sakė, kad to meto išgyvenimai daugelyje Lietuvos šeimų paliko skaudžius pėdsakus. „Gaila, bet pamažu Anapilin iškeliauja vis daugiau ištvėrusių tremties ir lagerių baisumus partizanų. Reikia kuo dažniau apie tremtį pasakoti jaunimui, kad suprastų, kokia brangi yra laisvė ir kiek dėl jos kovota“, – sakė A. Šimėnas.
Visi išliko savi
„Sveikas, Krasnojarsko ar Jakutijos kraštų jaunime, – pradėjo kalbą tremtinys Antanas Šleiva. – Visi ir po tiek metų esate savi, artimi. To meto prisiminimai – neišdylantys. Ir dabar išlikusieji gali tiksliai iki smulkmenų pasakyti, kokiame Sibiro mieste rado prieglobstį. Ne vienas dar prisimename kartu tremtį atlaikiusį kunigą Mykolą Marijoną Petkevičių, kuris daugumai ištremtųjų suteikė paskutinį patepimą, kitus ten sutuokė ar krikštijo jų vaikus. Mes ne ubagai, kaip vadino sovietai sugrįžusius iš tremties į Lietuvą, mes – tremtiniai“.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ