“Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje: situacija ir perspektyvos„ – minčių šia tema pasiklausyti ir pasidalyti savomis problemomis penktadienio popietę turėjo progos keliolika verslininkų, kaimo bendruomenių ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų.
Minėtą diskusiją Kupiškio verslo informacijos centre vedė LR Seimo narė Laima Mogenienė, besidarbuojanti Parlamento Žmogaus teisių komitete, Verslo ir užimtumo komisijoje.
Pirmą kartą Kupiškyje apsilankiusi viešnia pagyrė Savivaldybės vadovų pastangas gražiai tvarkyti miestą, papasakojo apie savo veiklą Kaune Sąjūdžio metais, o vėliau, jos šeimai ėmusis verslo, teko atstovauti šio miesto smulkių ir vidutinių verslininkų interesams, vadovauti jų asociacijai.
Dešimtis žmonių, norėjusių išgyventi iš savo darbo – verslo, pasak L. Mogenienės, ištiko nesėkmė todėl, kad jie tokiai veiklai visiškai nebuvo pasiruošę. Tada ir susivokta, kad vien iniciatyvos brendant į šią sritį neužtenka, veikliems žmonėms privalu ir mokytis.
Būtent Kaune buvo įsteigti pirmieji verslo informacijos centrai (VIC). Šiuo metu jų Lietuvoje veikia 49. Dabar metu itin aktuali verslininkams operatyvi informacija apie su jų veikla susijusių teisinių aktų pakeitimus.
Tačiau finansinė parama verslininkams, parlamentarės nuomone, tebėra išblaškyta. Be savivaldybių paramos fondų, skiriama jos ir per darbo biržas, per nevyriausybinėms organizacijoms siūlomas programas.
Seimo narė L. Mogenienė dideliu trūkumu laiko tai, kad iki šiol prie Ūkio ministerijos neįsteigtas Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) departamentas, kuris koordinuotų šį procesą, rūpintųsi verslui geresnėmis sąlygomis, jaustų atsakomybę už šios srities rezultatus.
Diskusijos vedėjos nuomone, mūsų Valstybė, ankstesniais metais atsisakiusi remti smulkiąją mažmeninę prekybą, padarė didelę klaidą. Pasekmė – didžiųjų prekybos tinklų koncentracija kai kuriose savivaldybėse peržengė leistinas ribas. Parlamentarė diskusijoje dalyvavusiems kupiškėnams pateikė klausimą: “Kas Lietuvai, jos gyventojų šeimoms naudingiau – didžiuliuose prekybos centruose šimtai dirbančių samdinių ar kad jie patys būtų tapę verslininkai?„
Viešnia pripažino, jog per pirmąją kadenciją Seime jai teko susidurti su nemažu abejingumu, ypač smulkiųjų verslininkų padėčiai, tačiau vien tai, kad jau atkreiptas dėmesys į tą situaciją, jog siūloma pataisų verslo įstatymui, yra prielaida, jog turės būtų pozityvių pasikeitimų.
Imtis verslo, o ypač smulkaus, mūsų šalies žmones atgraso sukurta kontrolės sistema. Joje veikia net 152 institucijos, trečdalis iš jų turi teisę verslininkui skirti finansines nuobaudas.
Parlamentarė pasakojo, kad jai yra tekę domėtis SVV padėtimi JAV, Norvegijoje ir kitose šalyse.
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žmonėms aštuoniolika metų buvo per trumpas laikotarpis versle pasijusti tvirtai – valstybei ir atitinkamai bendruomenei reikalingu asmeniu.
Ir dabar lietuvis, apsisprendęs išbandyti savo sėkmę versle, dažniausiai jį pradeda labai primityviai, tiek, kiek išgali savo kukliomis santaupomis. Kai jam prireikia paramos, tokiu neryžtingu klientu ir bankininkas nelabai pasitiki.
Didelė neteisybė, parlamentarės nuomone, yra ta, jog skirtingomis sąlygomis (neatsižvelgiant į klientų srautą) dirbantys smulkieji verslininkai moka vienodus mokesčius. Jie, drastiški mokesčiai, bene didžiausia kliūtis mūsų šalyje pradėti verslą.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ