Smirdi neprikeltas gyvenimas
Vieno dalyko negaliu ištverti – beprasmių švenčių. Kodėl? Nes reikia jas kaip nors „prastūminėti“. Oi, tada jau geriau į šventę visai neiti, nes dar kartą pagausi save, beprasmiškom akim spoksantį į grindis, krapštantį nosį, o galvoje vangiai vartaliojantį mintis apie krepšinio rungtynes, kurias vakare turi rodyti per televizorių.
Kitas būdas „prastumti šventę“ – pasigerti. Triukšmingesnis variantas atima daugiau sveikatos, iš esmės toks pat beprasmis „prastūmimas“.
Tokį scenarijų pritaikius „lietuviškoms Velykoms“ nosies krapštymas užpildytų „Velykų mišių“ laiką, o gėrimas arba bent jau besaikis prisivalgymas – antrąją dalį. Ir viskas. Nieko daugiau, nes nieko iš tikrųjų neįvyko, tik dar viena iš inercijos praleista šventė.
Taip buvo ne kartą atsitikę ir man – „atėjo“ dažyti kiaušiniai, mėsos ir pyragai, bet prisikėlimo nebuvo. Ir visai ne todėl, kad netikėčiau juo ar dar dėl ko nors, bet tik todėl, kad nebuvo laiko jo laukti. O juk puikiai žinau, kad po to krimsiuosi: „Na, ir kaip dabar jautiesi (sarkastiškas tonas) – ar nesmirdi tavo paties neprikeltas gyvenimas?“
Ne, nenoriu taip! Kaip ir visi kiti, braunuosi per gyvenimą, vis labiau aplipdamas kasdienybe, pataikavimu, netiesa – kiek dar taip ištversiu? Juk jaučiuosi kaip metus nesiprausęs vergas. Tad lygiai kaip tas nesiprausėlis po metų neria į gaivų vandenį, taip ir aš nersiu į Velykas – atgimdantį Prisikėlimą.
Karštligiškas kelias per gavėnią
Iki Prisikėlimo – 40 dienų karštligiško kelio per gavėnią. Einu, desperatiškai ieškodamas gyvybės, ir vis labiau ryškėja beviltiška mano padėtis. Esu aklas ir kurčias – savo jėgomis surasti gyvybės negaliu. Vadinasi, negaliu išlikti gyvas. Blaškymasis sekina jėgas, dūstu. Būtina įkvėpti oro, tačiau jo nebėra. Būtinai reikia šviesos, bet šviesos jau nebėra. Esu mirtinai ištroškęs, bet visi šaltiniai jau išseko – vandens nebėra. Nusimenu ir liaujuos ieškojęs. Nevalgau, nebekalbu, nesijuokiu. Gavėnia pildosi – aš merdėju.
Štai tikroji gavėnios žinia: niekas, išskyrus Dievą, neturi savyje gyvybės. Niekas, išskyrus Dievą, negali egzistuoti iš savęs. Nei žmonės, nei Visata patys savyje nėra nei amžini, nei begaliniai. Pildosi Pelenų trečiadienį nuskambėjusi pranašystė: „Dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Ir iš tikrųjų viskas, nepaisant begalinių pastangų išlikti, galiausiai vis tiek pavirsta į dulkes.
Mirties paslaptis
Kai Jo mūsų gyvenime nėra – mes mirštame. Todėl Didžiąją savaitę bažnyčiose nebeskamba varpai, negrojama muzikos instrumentais – juk mirusieji negali nei kalbėti, nei giedoti. Jie tyli.
Mirėme mes, mirė Visata. Nieko nėra. Vis dar atrodo, kad kas nors egzistuoja, bet tai tėra išnaros, kiautai, negyvas skeletas – be sielos. Lieka tik tamsa ir tuštuma. Mes mirėme, nes taip ir nesuradome Gyvybės Davėjo.
Tik kai jau nieko nebesitiki, esi mirties paglemžtas – pirmą kartą po gavėnios klajonių vėl išvysti savo Dievą Didįjį penktadienį, nuo kryžių nuėmus tamsius uždangalus. Tik dabar, nutilus ūžimui, judėjimui, nerimastingam bėgiojimui, Nukryžiuotasis pagaliau visų pastebimas. Juk neegzistuojančios Visatos vakuume Jis – tarytum akinantis spindulys. Verčia visus pažvelgti į Jį ir apstulbti. Jis šviečia tamsoje – kaip vienintelis tikras Dievo atsakymas į mūsų ieškojimus ir mirtį, kaip vienas žodis, kaip mįslingas ženklas.
Ką šitas ženklas reiškia mums? Ką reiškia mūsų beviltiškoje padėtyje šis keistas, ant kryžiaus miręs Dievas?
Jis šitaip atsako į mirties klausimą pats mirdamas? Kodėl? Nes tik taip gali pasilikti su visa mirusia Visata. Antraip – jei Jis nemiršta – mirusi Visata negali būti šalia. Ji išsprūsta iš Jo rankų, atsiplėšia nuo Jo ir neišvengiamai juda visiškos nebūties link. Šventasis Raštas sako, kad Dievas – ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jis myli Visatą, myli kūrinius, ir kad galėtų išlikti mirusios Visatos Dievu, pats, tapęs žmogumi, numiršta, kad galėtų pasilikti su savo kūriniais – mirusysis su mirusiaisiais. Didįjį penktadienį per Kristaus kančios pamaldas bučiuojame kryžių su Nukryžiuotojo atvaizdu: pasisveikiname su savo Dievu, atsekusiu paskui mus net į mirties viešpatiją, – mes, mirusieji, sveikinamės su Mirusiuoju. Pasisveikinę gulamės į kapą, o Jis, Dievas, gulasi kartu su mumis. Beprotiškai atrodo Jo sumanymas: guldamasis į kapą kartu su kūrinija, ją išgelbėja. Jei kūrinija gultųsi į kapą viena, niekada iš jo nebepakiltų. Spengianti Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio tyla yra kapo tyla. Mirusieji nekalba, neskambina ir negieda. Mirusieji netgi nekvėpuoja.
Pasaulio iš naujo kūrimas
Tokius, mirusius, mus ir užtinka Toji Naktis, didžioji naktis – naktų naktis. Joje nėra menkiausio garso nei mažiausio švytėjimo, nėra spalvų judėjimo. Negalime netgi sakyti, kad joje viskas sustingsta, nes visko nėra – yra tik nebūtis. Šios nakties tamsa – tamsa įsčių, iš kurių laikų pradžioje Dievo paliepimu gimė visas pasaulis. Ir šią naktį pasaulis gimsta iš naujo. Dievas tikrąja to žodžio prasme padaro mus pasaulio sukūrimo (tik šį kartą pasaulio iš naujo sukūrimo) amžininkais. Ne tik kad tamsa niūksojo viršum pragarmės, bet ir mes patys dabar stovime ne kokioje nors kitoje, o būtent tokioje tamsoje. Ir ta pati Dievo Dvasia plevena viršum vandenų, pasirengusi viską sukurti iš naujo. O tie vandenys – ne kas kita, kaip atgimdantys įsčių vandenys. Būtent čia ir dabar mes stovime Pradžioje – tyrame ir nepaliestame laike, kuriame Dievas, mums stebint, vėl ištaria: Tebūnie šviesa!
Ir šviesa perskrodžia tamsą – mirties viešpatijoje (naktį lauke) netikėtai suliepsnoja balta Velykų žvakė – pats Kristus! Miręs Dievas šlovingai prisikelia, kad kartu su savimi ir savyje prikeltų visą mirusią kūriniją. Dabar Jis, amžiams gyvasis gyvųjų Dievas, Velykų naktį šaukia visus savo kūrinius (žemę, dangų, planetas, jūras, augalus, gyvūnus ir galiausiai žmogų) vardais ir šitaip juos visus prikelia iš kapo – išplėšia iš mirties valdžios. Kaip viena po kitos nuo Velykų žvakės užsidega mažosios žvakelės mūsų rankose, taip Jis savo prisikėlimu paliečia ir padaro gyvą kiekvieną savo kūrinį.
Ir kai visa liepsnojančių žvakių jūra patraukia į bažnyčią, ten esi vienas atgimęs žiburėlis, negalintis patikėti, jog tave prikėlė iš kapo – tu regi ir girdi! O kai pati Gyvybė sprogsta didingais vargonų akordais bei kurtinančiu varpų gaudesiu, žinai, jog tai nėra šiaip eilinis šventinis triukšmas, bet tikra, į vieną džiaugsmingą gaudesį susiliejanti prisikėlusios kūrinijos simfonija.
Išties ši naktis palaiminga!
laukiantis Velykų – M.
——-
Autorius: Mindaugas MIZARAS