Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė interviu su nevienareikšmiai vertinamu Mindaugu Breiteriu. Kaip iš gausybės rago pasipylė „informacija“ apie mieste veikiančius „taškus“, kur nepilnamečiai gali nusipirkti rūkalų, alkoholinių gėrimų. Šį kartą pateikiame įvairių institucijų specialistų pasisakymus.
Ar žinote, kas vyksta?!
„Pažiūrėkit, kas darosi per pamokų pertraukas – vaikai bėgioja į parduotuves ir perka cigaretes, alų, lankosi įtartinų asmenų butuose. Kodėl niekas nesirūpina ir nieko nedaro“, – tokių nuomonių gali išgirsti kalbantis su žmonėmis, skaitant interneto svetaines. „Kreipiausi į socialinę darbuotoją, bet ji man niekuo nepadėjo, o aš pati su vaiku nebesusitvarkau“, – skundžiasi mama. Vaikui lankantis namuose, turinčiuose landynės vardą, į kaktą buvo šauta iš dujinio pistoleto – ir vėl tyla. Tėvai nesikreipė į policiją – reikalus bandys spręsti patys, tačiau aplinkiniai nesigilindami svarsto: ką veikia socialinis darbuotojas, policija, jeigu nebaudžia landynių savininkų?
Norint padėti – reikia informacijos
Pasikalbėję su Povilo Matulionio vidurinės mokyklos socialine pedagoge metodininke Gražina Jurėniene, sužinojome, kad dėl vaikų lankymosi landynėse tėvai nesikreipė. „Kad vaikai iš socialinės rizikos šeimų lankosi vieni pas kitus – žinome, bet, kad pas suaugusius, – tokios informacijos nėra. – sakė G. Jurėnienė. – Daug padeda policijos pareigūnai – esant būtinybei kartu lankome šeimas, nes ne visur galime būti sutikti svetingai. Vieni tėvai ateina patys pasikalbėti apie iškilusias problemas, bet yra ir tokių, kurie nenori bendrauti su socialiniu pedagogu“.
„Jeigu tik gaunu kokios informacijos, visada stengiuosi išsiaiškinti ir pagal galimybes spręsti problemas. Aš pati, kaip socialinė pedagogė, negaliu neturėdama konkrečių faktų lankytis namuose, kur negyvena, o tik lankosi vaikai. Mano pareiga informuoti policijos pareigūnus, jeigu yra gauti kažkokie tėvų nusiskundimai ar pranešimai apie vaikų lankymąsi įtartinose vietose, – sakė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos socialinė pedagogė Audronė Matuzevičienė. – Informaciją apie vaikus, nelankančius mokyklos, gauname iš klasės auklėtojo ir tada aiškinamės, kodėl taip yra. Stengiuosi visus išklausyti, padėti.“
„Kupiškio rajono policijos komisariate nėra užregistruota nė vieno pranešimo ar tėvų pareiškimo, kad pas Mindaugą Breiterį lankytųsi nepilnamečiai. Mes turime informacijos, kad M. Breiteris 2003 metais buvo baustas pagal administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK), tačiau visos nuobaudos jau yra išnykę, nes galioja vienerius metus.
Kupiškio rajono policijos komisariate nėra užregistruota lindynių, kuriose lankytųsi nepilnamečiai.
Primenu, kad ATPK 182 straipsnis už azartinius lošimus, ištvirkavimą arba alkoholinių gėrimų vartojimą, landynių laikymą užtraukia baudą nuo vieno iki dviejų šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą nuo dviejų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų “, – sakė Kupiškio rajono policijos komisariato atstovė spaudai Zita Rudienė.
„Taip, tokia problema buvo. Du mūsų vaikai lankydavosi pas Mindaugą Breiterį. Teko ir man pačiai ten ieškoti auklėtinių – kartą iš ten susigrąžinome jam vaiko parduotą telefoną. – sakė Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namų direktorė Danutė Bukinienė. – Gaila, kad suaugęs žmogus rodo netinkamą pavyzdį vaikams – girto žmogaus bendravimas su nepilnamečiu nieko gero neduoda“.
Pradėkime nuo savęs
Tema apie nepilnamečių problemas – neišsenkanti. Dėl netinkamo vaikų elgesio tėvai dažnai linkę dalį atsakomybės užkrauti kitiems, nepamiršdami pridėti: „Tik neskelbkit mano pavardės – nenoriu, kad kas žinotų – geriau parašykit pavardę to niekdario, kuris vaikus „veda“ iš kelio“. Parašėme, nes tas, kaip tėvai sakė „niekdarys“, nors ir „įkaušęs“, bet išdrįso ne tik atvirai pakalbėti (ką žodis žodin ir surašėm), bet ir nusifotografuoti sutiko. Smalsumą tikriausiai patenkinome, o kai ką labai supykdėme – kaip drįstame pirmame puslapyje straipsnį ir net nuotrauką spausdinti apie „tokį“ žmogų. Drįstame, nes kaip sako liaudies patarlė: „Nepagautas – ne vagis“. Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, o ne mokytojas, socialinis darbuotojas ar šalia landynės gyvenantys kaimynai. Jeigu apie tai išdrįs atvirai kalbėti ir tėvai ar kiti nukentėję, – kalbėsim ir su jais. Kiekviena institucija dirba savo darbą, todėl, prieš kaltinant kitus nieko neveikimu, susimąstykime patys, ar viską padarėme, kad vaikas negirtautų, nevogtų, lankytų pamokas ir nebūtų landynių svečias.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ