Redakciją pasiekė kelių nepilnamečių vaikų tėvų nuogąstavimai, kad pas 27-erių metų Mindaugą Breiterį, gyvenantį Kupiškyje, Gedimino g., dažnokai užsuka jų atžalos. Gal būtų nieko keisto, tačiau, pasak gimdytojų ten vyksta ne patys geriausi dalykai – tuose namuose girtaujama, tankiai vyksta muštynės.
Visuomenė linkusi greitai pasmerkti kitaip gyvenančius žmones, nesigilindama, kodėl taip yra. Jeigu geri, triukšmauji – vadinasi esi „blogietis“, o kaip ir kodėl tokiu tapai – nelabai kam įdomu. Pasidalinti mintimis apie tai sutiko Mindaugas BREITERIS.
Mindaugai, kur prabėgo tavo vaikystė?
Užaugau valdiškuose namuose – Pandėlio mokykloje-internate (Rokiškio rajonas). Jau tenai turėjau reikalų su policija – reikėjo už save pastovėti, apsiginti. Jei tylėsi, tai ir liksi „dūchas“ – visi stumdys iš kampo į kampą. Likę randai ant nugaros – prisiminimas apie tėvus. Tėvo visai nepažinojau ir nežinau, kur jis yra, o apie motiną, geriau patylėsiu…
O ar dabar bendrauji su broliais, seserimi?
Taip, su broliais labai gerai sutariame. Kai reikia, aš jiems padedu, ir jie man. Abu broliai negeria nė lašo, neblogai gyvena.
Gyvenimas bėgo pirmyn, tapai suaugęs, turi savo namus. Kaip sekasi dabar?
Mokiausi Utenoje, įgijau staliaus specialybę, todėl sulaukęs pilnametystės susiradau, kur gyventi. Ta namo dalis, kur dabar gyvenu, buvo labai apleista – teko daug darbo įdėti, kol susitvarkiau – dabar liko pasikeisti tik duris ir langus. Šiuo metu nuolatinio darbo neturiu, bet kai žmonės paprašo, mielai padedu apkalti namą, ar atliekti kitus medžio darbus. Kažkada dirbau „Dolmitoje“ ir dar keliose įmonėse – ten gaminome parketą.
Turi paklausią specialybę, ar negalvoji įkurti savo firmos?
Ne, negalvoju. Verslo liudijimai brangiai kainuoja. Neapsimoka. Man gerai ir kaip dabar yra.
Dauguma jaunų vyrų važiuoja laimės ieškoti į kitas šalis, pats nebandei?
Buvau Ispanijoje, ten dvejus metus dirbau. Dabar ispanų kalbą moku taip gerai, kaip lietuvių. Iš pradžių ir ten ne pyragai buvo. Pirmą mėnesį dirbau ir negavau jokio atlyginimo – apgavo. Paskui vykau dirbti į Valenciją, Malagą, Segoviją. Dirbau įvairius darbus – skyniau apelsinus, valiau baseinus. Teko ir ten susidurti su Ispanijos policija – vis dėl mano ūmaus būdo. Nieko ypatingo neįvyko – pasikarščiavau, susimušiau ir tiek.
Ar nėra noro ir pačiam keistis – nustoti gerti, atsisakyti blogų draugų?
Didžiausia mano blogybė – girtavimas. Jau kai pradedu, negaliu sustoti. Ir dabar – pradėjau nuo Kūčių ir „pilu“. Brolis sakė – veš užsikoduoti, – gal padės. Pats tikrai gerti nenustosiu. Šiaip tikrai nesu blogas, tik kai esu blaivus, būnu labai piktas – nesimušu, bet žodžio kišenėj neieškau.
O viso kito pakeisti tikrai nepavyks – jau nuo 19 metų esu susidėjęs su tokiais draugais, ir iš ten niekas į kitokį gyvenimo kelią negrįžta. Kartais pagalvoju, gal ir būtų neblogai gyventi ir dirbti ramiai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ