Tėvų ir vaikų mintys
Pasaulyje vis garsiau kalbama apie kompiuteriniuose žaidimuose propaguojamą prievartą ir jos stebėjimo arba imitavimo žaidžiant, pasekmes. Lietuvos visuomenė taip pat šiurpsta nuo žiaurių paauglių nusikaltimų. Iš kur vaikai turi savyje tiek neapykantos, žiaurumo, nesiskaitymo su šalia esančiais?
Vienoje iš mokyklų mokiniai rašė rašinėlius, kokius kompiuterinius žaidimus žaidžia, ir kodėl tie žaidimai jiems patinka. Vaikų popieriuje išdėstytos mintys, turėtų priversti susimąstyti daugelį.
Traukia lyg magnetas
Mamos, turinčios mokyklinio amžiaus vaikų, lyg susitarusios kartojo, kad jų atžalos daug laiko praleidžia prie kompiuterio – ne, ne pamokas ruošdamos, o žaisdamios kompiuterinius žaidimus.
„Tai kažkokia manija. Grįžta iš mokyklos ir prie kompiuterio – nereikia net pavalgyti. Kuprinė kampe, striukė ant kėdės ir negaliu prakalbinti kol nepažaidžia, sūnaus žodžiais tariant, vienos partijos. Aš pati apie tuos žaidimus nieko nesuprantu, tačiau girdėjau kalbantis sūnų su draugais, kad dabar madingiausi žaidimai tie, kuriuose daug smurto, kovos elementų“, – pasakojo mama.
„Man ramu, kad po pamokų niekur nesišlaisto gatvėmis – visą laiką praleidžia prie kompiuterio, tik pastebėjau, kad vaikas tapo irzlus, pradėjo grubiai elgtis, vis skundžiasi, kad pavargęs“, – nesupranta kita mama tokio vaiko elgesio kaitos.
„Buvau net „beržinės košės“ paėmęs, – prisipažįsta šeštą klasę lankančio vaiko tėvas. – Kompiuteriniai žaidimai aprimo tik kuriam laikui. Pastebėjau, kad pradėjo ilgiau užsibūti mokykloje, atsirado daug „reikalų“ mieste. Iš kitų vaikų sužinojau, kad to priežastis – kompiuteris. Supratau, kad taip nieko neišspręsiu – jau geriau tegul žaidžia namie – vis šiokia tokia kontrolė.“
„Nežinau, kaip spręsti šią problemą – pati nieko nesuprantu apie tuos žaidimus, bet vieną kartą paprašiau parodyti, ką jis ten žaidžia. Pastebėjau, kad užteko įsijungti žaidimą, ir po kelių akimirkų vaikas pamiršo, kad aš šalia. Stovėjau išsigandusi ir negalėjau patikėti, kad mano lėto būdo, mandagus anūkas, staiga virto kažkokiu paukščius šaudančiu medžiotoju. Nepavykus nušauti paukščio, pasigirsdavo keiksmai, šauksmas, kupinas pykčio. Iš pradžių bandžiau gražiuoju priminti, kad jis man žadėjo tik parodyti žaidimą, bet išgirdau atsakymą, kad netrukdyčiau. Beliko iš tinklo išjungti kompiuterį – kas vyko paskui namuose, geriau neprisiminti“, – susijaudinusi kalbėjo dešimtmečio berniuko močiutė.
Veiksmas – „veža“
O štai ištrauka iš 12 metų mergaitės rašinio (kalba netaisyta): „Man labai patinka kompiuteriniai žaidimai, nes ir įdomu, ir juokinga. Pavyzdžiui, žaidimas, kuriame reikia įpilti kokio aštraus ar rūgštaus gėrimo ir, jei dar pridedi citrinų, tai žmogus pažaliuoja, arba išpučia akis, ir jos paraudonuoja, tada žmogus krenta apsimetęs negyvu nuo kėdės, ir iš jo išskrenda angeliukas. Galima sakyti, kad šitas žaidimas man juokingiausias ir įdomiausias, nes man visada pavyksta jį pažaisti. Dar yra ir kitoks žaidimas, kuriame reikia dėti bombas ir bėgti, nes pats gali žūti – jis turi tik tris gyvybes, jei tris kartus sprogsta, jis žūna, ir kitas žmogus laimi“.
Kita dvylikametė mergaitė rašo: „Žaidime man labai patinka vykdyti misijas, todėl kai būnu susinervinusi, jį įsijungiu ir žudau žmones. Aš taip išlieju savo nervus ir pyktį“.
„Gera, kai žaidime galiu kitus pulti. Jeigu gerai sekasi, gaunu gyvybių“, – dėsto mintis dvylikametis berniukas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ