Buvusi sovietinės kariuomenės dislokacijos vieta Kupiškio centre po okupacinės armijos išvedimo neatpažįstamai pasikeitė – nebėra vos ne pusę miesto užtvėrusios tvoros, atsirado skverelis su paminklu generolui Jonui Černiui, kuris, beje, buvo lietuviškų kareivinių šioje vietoje įkūrėjas, neseniai duris atvėrė nauja „Maxima“, gražiai atrodo dailiai sutvarkytas tvenkinukas su tilteliu ir skulptūromis, bet „kazarmus“ dar primena ne tik specialiai atminimui paliktas tvoros gabalas, bet ir dunksantis niūrus pilkas pastatas, kuriame jau daugiau kaip dešimt metų veikia siuvimo fabriko „Lelija“ filialas.
Nevienareikšmiai vertinimai
Apie to filialo įsikūrimą rajone sklando visokios kalbos. Kai kas akcentuoja, kad čia pavyko įsidarbinti nemažam būriui rajono žmonių, todėl tik džiaugtis reikėtų, jog sunkmečiu jis padėjo kupiškėnams išgyventi.
Tuo tarpu kitiems atrodo, kad kone amžiams siuvimo fabrikui atiduotas pastatas ne tik darko miesto vaizdą, bet ir pati jo perdavimo ar išnuomojimo procedūra yra pakankamai miglota, vadinasi, gali būti ir korupcinė arba turinti kitokį neskanų prieskonį.
Nutarėme pasidomėti, ar tikrai čia neslypi kokie nors neaiškūs sandoriai.
„Lelija“ nuomojasi patalpas už juokingą kainą
Pasirodo, daugiau kaip dešimt metų „Lelijai“ patalpos buvo išnuomotos be jokios sutarties. Vadinasi, jos ir nebuvo išnuomotos. Tik 1998 metais tuometinis rajono meras Leonas Apšega su „Lelijos“ generaline direktore pasirašė nuomos sutartį iki 2048 metų. Kažin keli „Kupiškėnų minčių“ skaitytojai sulauks tos sutarties galiojimo pabaigos? Turbūt ir okupacinė kariuomenė čia nebuvo taip ilgai įsikūrusi, kaip žada buvusiuose „kazarmuose“ dirbti siuvimo fabrikas.
Sutartyje numatyta, kad Savivaldybė „Lelijai“ išnuomoja 1809 kvadratinius metrus pastato, o siuvimo fabrikas už kvadratą moka po 86 centus. Kažin, ar ir prieš dešimtmetį rinkoje egzistavo tokios nuomos kainos, bet dabar tai jau tikrai jos kelia šypseną. Šiandien ta kaina turėtų būti keliasdešimt kartų didesnė, bet sutartis su tais 86 centais tebegalioja.
Savivaldybės administracijos direktorius Žilvinas Aukštikalnis „Kupiškėnų mintims“ sakė, kad rajono vadovai ruošiasi apie pastatą ir nuomos sąlygas kalbėtis su „Lelijos“ generaline direktore ir bandys ieškoti kompromisų.
Ž. Aukštikalnis sakė, kad reikėtų kalbėtis dėl patalpų atlaisvinimo arba bent jau pageidauti, kad siuvimo fabrikas pagerintų statinio išvaizdą. Pasak administracijos direktoriaus, reikia galvoti ir apie tai, kas ten įsikels, jeigu „Lelija“ būtų iškeldinta arba pati nutartų išsikraustyti.
Administracijos direktoriaus nuomone, tos patalpos yra labai specifinės, todėl reikėtų nemažai lėšų, norint jas rekonstruoti. Kol kas poreikio užimti visą pastatą nėra, nors yra minčių, kad gal ir būtų galima ten iškelti biblioteką ar pritaikyti patalpas kitoms reikmėms.
Šiaip ar taip, rajono valdžios vyrai žada nelaukdami imtis pastato problemų sprendimo.
Paklaustas, kodėl „Lelija“ pradėjo tame pastate dirbti be jokios sutarties, Ž. Aukštikalnis sakė, kad tų motyvų jis nežinąs, todėl reikėtų pasikalbėti su tuometiniais rajono vadovais.
Anuomet reikėjo kovoti su nedarbu
Tuo metu, kai dalis kareivinių pastato buvo perduota „Lelijai“, rajono valdytoju dirbo dabartinis Savivaldybės tarybos narys, individualiosios įmonės savininkas Povilas Gurklys, su kuriuo ir pasikalbėjome apie „Lelijos“ atsikraustymą į Kupiškį.
Ar dar pamenate daugiau kaip prieš dešimtmetį buvusius įvykius?
Taip. Tuo metu, kai aš dirbau rajono valdytoju, rajone buvo didelė nedarbo problema. Ji siekė apie 15 procentų arba net daugiau. Tai buvo 1993 – 1995 metai. Rajono valdžia tada dėjo visas pastangas, kad tą problemą kaip nors sumažintų. Stengėmės stiprių ar besiplečiančių įmonių kapitalą pritraukti į rajoną. Su Vilniaus siuvimo fabriku „Lelija“ pavyko susitarti, kad čia būtų įkurtas filialas, kuriame galėtų įsidarbinti Kupiškio žmonės. Buvo prognozuojama, kad, jei gerai seksis, čia galėtų įsidarbinti apie 300 siuvėjų.
Iš pradžių „Lelijoje“ įsidarbino apie 70 žmonių, tačiau ir tai – didelis skaičius gyventojų rajonui, kuriame buvo labai sunku rasti darbo.
Suprantama, siuvyklai reikėjo patalpų. Apžiūrėjus Kupiškyje buvusius pastatus, „Lelijos“ generalinei direktorei labiausiai patiko būtent šios patalpos.
Tuo metu pastatas stovėjo tuščias. Tada kaip tik buvo deramasi su Krašto apsaugos ministerija dėl buvusių kareivinių pastatų priklausomybės. Pagal vyriausybės nutarimą, sovietinių armijos palikti statiniai turėjo atitekti savivaldybėms, dalį pastatų skiriant Krašto apsaugai, tačiau KAM su Audriumi Butkevičiumi priešakyje norėjo visko. Mums teko su jais kariauti kelerius metus, kol galų gale pasidalijom – mums teko beveik viskas, o KAM liko štabas, garažai, dar kažkas.
Kol vyko derybos su kariškiais, pastatas teisiškai mums dar nepriklausė. Manau, kad „Lelija“ rizikavo čia kurdama filialą ir investuodama nemažai pinigų. Juk reikėjo taisyti kiaurą stogą, ardyti kai kurias sienas ir patalpas pritaikyti siuvyklai. Mes su „Lelijos“ generaline direktore pasirašėme tokį tarpusavio susitarimą, kad sutartį sudarysime ir pasirašysime, kai tik atsiras teisinis pagrindas. Taip Savivaldybė ir leido „Lelijai“ naudotis patalpomis.
Tikrai nemanau, kad mes blogai padarėme čia leisdami įkurti filialą. Kitu atveju, jei namas stovėtų tuščias, būtų langai išdaužyti, durys išlaužytos, radiatoriai išpjaustyti. Beje, reikėtų pasakyti, kad sovietų armija pastatą paliko dar ne visai apleistą. Teko girdėti, kad kitose vietose išeidami kareiviai tyčia viską gadino ir laužė.
Kaip ta įmonė dabar laikosi?
Tiksliai negaliu pasakyti, tačiau manau, kad visos siuvimo įmonės dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Lietuvos darbo jėga užsienio užsakovams jau darosi per brangi, ir jie dairosi į rytus – Baltarusiją, Rusiją, Kiniją ar Vietnamą.
Be to, ir pačiame Kupiškyje dabar atsirado daugiau darbo. Dabar rajone jau nebėra nedarbo problemos. Juk daug žmonių išvažiavo ne tik iš Kupiškio, bet ir iš Lietuvos. Tai jau yra visos šalies problema.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS