Samprotavimų apie tai, jog Jakučių namas Kupiškyje, Vytauto gatvėje, turėtų būti paženklintas atminimo lenta Algirdui Juliui Greimui, pasigirdo prieš keletą metų. Bet atrodė, jog tai bus padaryta tik kažkada.
Tačiau iškilmės jau įvyko
Šio pasaulinio garso mokslininko – lingvistikos, semiotikos, mitologijos tyrinėtojo – gimimo devyniasdešimtųjų metinių proga. Dar galime pridurti, jog šiemet – ir jo netekties 15-osios metinės.
Praėjusio penktadienio (spalio 12 d.) vidurdienis buvo senoviškai, tarsi su mitologinių būtybių šėlsmu, darganotas. Bet kelios dešimtys žmonių, o daugiausia tai kitoje gatvės pusėje esančios Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos jaunimėlio, susitelkusių prie to kone šimtamečio pastato, nebekreipė dėmesio į visus nepatogumus, o susikaupę klausėsi folkloro ansamblio “Kupkėmis„ atliekamų dainų. Šio meno kolektyvo vadovė etnografė Alma Pustovaitienė ir dainininkai jų turi paruošę įvairioms progoms. Šį kartą skambėjo buvusios populiariausios praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, A. J. Greimo vaikystės laikmečiu.
Šmaikštuoliai iš gimnazijos teatro studijos pavaizdavo, jog senesniais laikais vėlyvą metą bei visuose nuošalesniuose kampuose knibždėjo keisčiausių būtybių, tarp jų ir turtus nešantys kaukai. Beje, mitologijos studijoms A. J. Greimas paskyrė daug laiko, pagal Prancūzijos mitologų atradimus sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodologiją. Viename iš tekstų yra prisipažinęs, jog, pasakų ir padavimų prisiklausęs, vaikystėje vakare eidamas kojas keldavo aukštai, kad neužkliūtų už tos nematomosios gyvasties.
Kodėl čia?
Tuoj pat turėjo būti atidengta ant šio namo sienos pritvirtinta tautodailininko Ramūno Vizbaro išskobta lenta su mokslininko bareljefu ir paaiškinamuoju tekstu – kodėl čia? Į tą klausimą atsakė rajono Savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius, pradėjęs šias iškilmes, ir Kupiškio etnografijos muziejaus specialistas istorikas Andrius Kleniauskas, priminęs Greimų šeimos sąsajas su Kupiškiu.
Inteligentų Julijono ir Konstancijos Greimų šeimą, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui grįžusią iš Rusijos, traukė gyventi jau anksčiau pažintame krašte. Jauno pedagogo nuo 1905 metų dirbta Šimonių, Juodpėnų ir Kunigiškių (netoli Svėdasų) pradžios mokyklose. Tad jie iš Tulos, kurioje susilaukė ir antrojo vaiko Algirdo Juliaus, 1918 metais sugrįžo į paskutiniąją prieškarinę darbovietę Kunigiškiuose. Tačiau 1920 metais, prieš pat rugsėjo pirmąją, J. Greimas buvo perkeltas mokytojauti į Kupiškį, tuometinėje progimnazijoje. Tada būsimajam mokslininkui A. J. Greimui buvo tik treji.
Per septynerius metus Kupiškyje jam su tėvais teko gyventi trijuose būstuose, įėjusiuose į krašto istoriją. Dabartinėje Vytauto, anksčiau – Skapiškio, gatvėje Greimų pirmiausia gyventa verslininkui Trapidui priklausiusiame name, kuriame po Antrojo pasaulinio karo veikė pradžios mokykla. 1923-1925 metais Greimai, tada jau susilaukę ir trečiojo vaiko – sūnaus Romualdo (dukra Gražina buvo gimusi 1911 metais), nuomojosi Jono Jakučio namo kairiąją dalį. Pastatas iš aplinkinių išsiskyrė, nes buvo su veranda ir balkonėliu. O pats jo šeimininkas – irgi ne šiaip miestelėnas, o auksarankis dailidė, elektrikas, fotografas, zakristijonas.
Dar jų gyventa ir Maironio gatvėje, Glemžoms priklausiusiame name, iš kurio ir visi šeimininko vaikai pasklido po Lietuvą ir net pasaulį nešti mokslo šviesos ir garsinti tautos kultūrą.
Apie sąžiningumą – nuo smulkmenos
Per tą laikotarpį A. J. Greimas jau įžengė į paauglystę, jau buvo progimnazijos pirmoje klasėje. Tokio amžiaus šio jaunuolio ir atsisveikinta su Kupiškiu 1927 metais.Tačiau vėliau tikriausiai jis prisimindavo savo vaikystės miestą, o keleriais metais už jį vyresnė buvusi Felicija Jakutytė dar ir tai, kad jai su Algirdu Juliumi teko būti pora vienose nedidelėse vestuvėse. Vaikinukas, suprasdamas, kad Felicija labiau norėjo būti su vyresnio amžiaus pabroliu, jai išrėžė, jog anas pamergei mamos nupirktų saldainių pusę pats suvalgė, o jis – tai visus jai atidavęs.
F. Jakutytė papasakojo, ir kokiomis aplinkybėmis jai buvo sukurtas mokytojo Julijono Greimo achrostikas – kaip sūnaus Algirdo vaikystės draugei.
J. Greimas vėliau su tėvais gyveno Šiauliuose, Marijampolėje. O tapęs Vytauto Didžiojo universiteto studentu – Kaune. Prancūzų kalbos, tarmių mokslo, viduramžių istorijos žinias gilino Grenoblio (Prancūzija) universitete. Savo noru sugrįžęs į Lietuvą 1939 m. atlikti privalomos karinės tarnybos (pareigingumas!), čia užtruko ilgiau negu tikėjosi – prasidėjo karas.
Traukė mokslininko darbas
Tačiau ir pasitraukęs į Vakarus 1944 metais, A. J. Greimas vėl renkasi Prancūziją. Netrukus jis pradeda dirbti Mokslinių tyrimų centre Paryžiuje,
Sorbonos universitete įgyja prancūzų kalbos profesoriaus cenzą. Dirbdamas Turkijoje, Egipte, susidomi semiotika (ženklų sistemos kūrimas), mitologija. Jo moksliniai darbai tapo žinomi daugybėje pasaulio valstybių, cituojami kitų autorių straipsniuose ir tarptautinių konferencijų pranešimuose. Pripažįstamas kaip vienas žymiausių 20 amžiaus mokslininkų pasaulyje.
Tad ko vis dar tebeieškoma Kupiškyje?
Jo tėvų šeimos darnos, tarpusavio meilės, nesuvaidinto patriotizmo, bendravimo su aplinkiniais, kultūros poveikio būsimai iškiliai asmenybei.
Įsimenantis šios memorialinės lentos atidengimas. Tą misiją atlikti buvo pakviesta mokslininko amžininkė, šalyje žinoma pedagogė ir rajono garbės pilietė F. Jakutytė bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Karolis Rimtautas Kašponis. Vaikystėje K. R. Kašponis Kupiškyje su tėvais gyveno tame pačiame pradinės mokyklos pastate, kuriame anksčiau ir Greimų būta.
Ar tai reikšminga? Šiuo atveju – labai. Jei ne toks faktas, pasak prof. K.R. Kašponio, tai gal ir tos kilnojamosios parodos “Intelektualinių ir estetinių ženklų genezė Algirdo Juliaus Greimo biografijoje„ nebūtų. Šio didelio ir savito darbo imtis jį paskatino prieš keletą metų Suomijoje, Imatroje, Muzikos prasmės kongrese įvykęs susitikimas su prof. A. J. Greimo mokiniais semiotikais – Helsinkio universiteto profesoriumi Eru Tarasčiu ir Sorbonos – Kostinu Mieranu. Juos ypač sudomino tas faktas, jog K.R Kašponiui buvo žinomas jiems didžiausio autoriteto A. J. Greimo vaikystės miestas. Semiotikai įkalbinėjo jį į mokslininko biografiją pažvelgti vadovaujantis paties A. J. Greimo pagrįsta žmogaus mokslo metodologija. Kokia jos esmė, suprasime tik pastoviniame prie tų stendų – kokioje aplinkoje praėjo gyvenimo pirmasis dešimtmetis.
Paroda išgarsino ir Kupiškį
Tuose stenduose, atspindinčiuose A. J. Greimo vaikystės laikotarpį, nemažai nuotraukų, gautų iš vyresniosios kartos žmonių asmeninių archyvų, iliustracija iš įvairių leidinių. Visa tai suteikia daug informacijos ir apie patį Kupiškio kraštą. Mums juk svarbu, kad visa tai yra perskaitę, išžiūrėję ir parodos, veikusios Paryžiuje lankytojai, daugiausia mokslininkų visuomenė.
Jau antrojoje šių iškilmių dalyje, vykusioje etnografijos muziejaus salėje, parodos aplinkoje, kraštietė, Vilniaus universiteto doc. Genovaitė Dručkutė, dirbusi šios ekspozicijos rengėjų komandoje ir visus tekstus išvertusi į prancūzų kalbą, prisiminė ir tai, jog sovietiniais metais A. J. Greimo moksliniai veikalai Lietuvą pasiekdavo tik atsitiktinai – kam nors tą leidinį parsivežus grįžtant iš turistinės kelionės. Viešnia iš sostinės sakė, jog gilindamasi į šio mokslininko “Lietuvių mitologijos studiją„, vis tikėjosi rasti užuominų ir apie Kupiškį. Tačiau jų nepasitaikė, užtat Aukštaitija minima ne kartą, matyt, toje sąvokoje ir alsavo vaikystėje susisemta Kupiškio aplinkos dvasia.
Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė padėkojo visiems šios ekspozicijos kūrėjams ir sakė mananti, kad ji turėtų sulaukti rajono pedagogų ir kultūros darbuotojų didelio susidomėjimo.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ