Senas Terpeikių kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas 1596 m. Šviesaus atminimo Jono Jėčiaus sodyboje auga galingas ąžuolas. Lentelė su užrašu šalia jo byloja, kad šis metalinio lanko sutvirtintu kamienu galiūnas – valstybės saugomas gamtos paminklas. Sakoma, kad, kaip ir dauguma ąžuolų, kaimo centre augantis dviejų metrų skersmens Terpeikių ąžuolas buvo šventas.
Valstybės saugomų gamtos paminklų tinklapyje teigiama, kad Terpeikių kaimo apylinkėse yra ir daugiau šventų vietų: Smėlynės senkapis, mitologinė Velnagulos vietovė (apie 2 ha ploto akmenuota vieta), anksčiau šiose apylinkėse buvę dideli šventi miškai. Tuo nesunku patikėti pasižvalgius ir po dabartinius stuomeningus, vešlius kaimo medžius.
Joana Jėčiuvienė, kurios jaukus namas stovi kitapus kelio nuo Terpeikių ąžuolo, sakė, kad daugiau ąžuolų aplinkui veltui dairytumėmės – jų, kaip ir tradicijos šiuos medžius sodinti, nėra. Tačiau senasis kaimo medis žinomas plačiai – prie Terpeikių ąžuolo neretai sustoja autobusai su mokinių ekskursijomis. Jaunimui įdomu, keliese šį vienkamienį galiūną, pagrinde ir kamiene turintį ertmių, galės apkabinti. Daugybę metų skaičiuojantis ąžuolas, pasak J. Jėčiuvienės džiūsta, šiemet viena šaka kad lūžo, jog vos spėjo žmogus jos neužkliudytas pravažiuoti.
Nuo mažų dienų Terpeikių ąžuolą mena ir šiame kaime gimusi, augusi bei tėvų Dundulių sodyboje gyvenanti Marijona Katilevičienė. Ji pasakojo, kad kadaise šiame medyje buvę net du gandralizdžiai, nors ir sakoma, kad dvi gandrų šeimos viename medyje negyvena. Pamena pašnekovė ir ne itin linksmą įvykį – viena ąžuolo šaka nulūžo ir su visais gandriukais nugarmėjo žemėn.
Tradicinis lietuvių požiūris į medžius atskleidžia žmogaus emocinių vertybių santykį su gamta. Mūsų protėviai tikėjo, kad medžiuose ošia mirusiųjų vėlės. Gal iš anų laikų ateina ir noras išsaugoti nykstančius miškus, pasirūpinti iš netyčia paukštuko numestos sėklos išaugusiu stiebeliu. M. Katilevičienės sodyboje su etnografiniais elementais (į dangaus žydrynę žvilgsnį palydi šulinio svirtis, akmeninio tvarto, statyto jos tėvo Antano Dundulio užsakymu apie 1923 m. pašonėje šildosi katė, klėtelė mena bene 1877 m.), taip pat suoš ąžuolas. Moteris prasitarė išgelbėjusi mažutį savaiminuką ąžuoliuką: pjaudama žolę netyčia išvydusi vytinėlę, kurios šios viršūnėje suposi ąžuolo lapelis.
Žvalgantis po ramybe dvelkiantį M. Katilevičienės kiemą, negali nepastebėti stogastulpio. Jis, pašnekovės teigimu, čia stovėjęs dar jos senelių laikais, pavargęs nuo laiko naštos, tada jos tėvas A. Dundulis kreipėsi į meistrą Simoną Matilionį iš Karaliūnų kaimo ir šis jį atnaujino.
Terpeikiai – gatvinis kaimas. M. Katilevičienė priskaičiavo, kad dabar jame – 15 trobų, apie keturias sodybas – apytuštes. Nors kaimas pakeri savo ramybe, etnografiniais elementais, senais medžiais, tačiau iš sutvarkytų kiemų, šviežių statybų pėdsakų matyti, kad gyvenimas čia nestovi vietoje. Beje, be senolio ąžuolo būtina paminėti ir kitas šios vietovės įžymybes. Terpeikių kaime, nelyginant didžiojo ąžuolo atžala, savo vaikystę praleido olimpinis ir pasaulio čempionas disko metikas Virgilijus Alekna. 1804 m. šiame kaime gimė literatas ir kunigas Kajetonas Aleknavičius.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ