Liepos mėnesį sename dvare Paulionkoje, kurio teritorija vis gražėja, kaip kokiame siaubo filme iš po žemių pradėjo trykšti nafta. Būtų labai šaunu, kad rajone atsirastų naftos klodai, bet tokia tikimybė mažai tikėtina. Iš žemių tiesiogine prasme veržėsi sovietiniai recidyvai.
Juoda bala
1992 metais Bogdano Komaro dvaras buvo grąžintas jo anūkei, kuri iš Panevėžio drauge su vyru atsikėlė į senąjį dvarą ir dabar čia gyvena.
Kažkada sovietmečiu dvare buvo įsigūręs “Anykščių vyno„ cechas, kuriame buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, tarp jų ir garsusis kalvadosas. “Anykščių vynas„ prie senųjų dvaro pastatų pristatė sau reikalingas patalpas – pilstymo cechą ir katilinę. Michailo Gorbačiovo laikais, kai visi kariavome prieš alkoholį, spirito varykla buvo uždaryta.
B. Komaro palikuonims grąžinus senuosius pastatus, kaip prielipas pasiliko ir sovietinis reliktas – naujai pastatyti statiniai. Kam jie dabar priklauso, nustatyti nebuvo taip jau lengva.
Atrodo, po to, kai vyndariai iš dvaro išsikraustė, pastatai atiteko “Šviesos„ kolūkiui, vėliau Skverbų žemės ūkio bendrovei. Panašu, kad vėliau jie perėjo pajininkams, bet jų rasti nepavyko…
Vieną liepos dieną B. Komaro anūkės vyras pamatė, kad greta upelio, įtekančio į Lėvenį, telkšo vis didėjanti mazuto bala. Buvo visai realus pavojus, kad mazutas pateks į upeliuką ir bus nuplukdytas į vos už 200 metrų tekantį Lėvenį. Žmogus apie radinį pranešė aplinkosaugininkams ir mazuto bala per keletą dienų buvo išpumpuota. Tą kartą nelaimės pavyko išvengti.
Mazuto dar yra
Besidomint, iš kur galėjo pievoje atsirasti mazuto, buvo nustatyta, kad jis požeminiais vamzdžiais atitekėjo iš seniai nebenaudojamos kažkada “Anykščių vyno„ pastatytos katilinės. Anuo metu mazutas požeminiais keliais tekėdavo į valymo įrenginius, kurie kažkodėl buvo pastatyti prie pat Lėvens.
Šiuo metu didžiulės valymo įrenginių betoninės duobės yra tuščios – požeminės arterijos, matyt, yra užgriuvusios ir mazutas jomis jau nebegali tekėti. Palijus smarkesniam lietui jis lipa į paviršių kaip ir buvo liepos mėnesį.
Apžiūrėjus katilinę ir joje esančias dvi galingų gabaritų talpyklas, įsitikinome, kad mazuto čia dar yra. Žinoma, sunku pasakyti, kiek tiksliai jo liko.
Mūsų apsilankymo metu buvo užsuktos sklendės ir mazutas, atrodo, negalėjo ištekėti iš katilinės, bet pačios katilinės durys išlaužtos, langai išdaužyti, net dalis sienos nugriuvusi, todėl čia bet kada gali apsilankyti kas tik nori ir tas sklendes tyčia arba netyčia atsukti. Vadinamieji “metalistai„ čia vis dar užsuka ieškodami metalinių lobių. Jie tas sklendes tikrai gali atsukti. Tada išsiliejęs mazutas užterštų ne tik artimiausią aplinką, bet ir gali pasiekti didžiausią rajono upę.
Vadinasi, sename dvare tiksi uždelsto veikimo bomba, kurios niekas ne neutralizuoja, nes neaišku, kam priklauso katilinė ir pati bomba – ten telkšantis mazutas.
Bomba turėtų atitekti Savivaldybei
Registrų centre pasiteiravus, kam gi dabar priklauso katilinė Paulionkos kaime, gavome atsakymą, kad tokios gyvenvietės apskritai nebėra, o buvę B. Komaro dvaro pastatai yra registruoti Stirniškių kaime. Deja, jokia katilinė ten apskritai nėra registruota. Vadinasi, jos kaip ir nėra. Tačiau prieš pusdienį mes joje lankėmės ir apžiūrėjome galimos nelaimės židinį.
Tokių bešeimininkių objektų visoje Lietuvoje ir mūsų rajone yra daugybė. Šiuo metų rajono Savivaldybė yra prisiėmusi jau šešiolika bešeimininkių objektų. Norint, kad objektas būtų pripažintas bešeimininkiu ir atitektų Savivaldybei, reikia apie jį tris kartus paskelbti spaudoje. Gal atsilieps šeimininkas arba kas nors užsinorės jį įsigyti.
Savivaldybė buvo paskelbusi apie 18 pastatų, kuriuos ketino prisiimti. Dviejų pastatų savininkai atsiliepė.
Rajone dar yra per šimtą “kabančių„ objektų, kuriuos ko gero teks prisiimti Savivaldybei. Matyt, ir ta “Anykščių vyno„ statyta katilinė pateks į šį sąrašą.
Šiuos visus pastatus teks sutvarkyti arba nugriauti. “Kupiškėnų mintims„ Savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė A. B. Šileikienė sakė, kad sutvarkymo darbai neturėtų kristi tik ant Savivaldybės pečių. Lėšos turėtų ateiti iš Vyriausybės ir specialių fondų.
Jeigu taip yra, tai Savivaldybė turėtų paskubėti ir pasiimti bešeimininkius pastatus, o sutvarkyti visų pirma tuos, kurie kelia vienokią ar kitokią grėsmę.
Statistika kalba, kad 2006 metais Lietuvoje buvo 4467 pastatai, kurie neturi šeimininko arba jie yra nežinomi. Kol kas iš to didžiulio skaičiaus tik 228 pripažinti bešeimininkiais.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS