Neretai galima išgirsti burnojimų apie kultūrinį Kupiškio gyvenimą. Tai renginys nevykęs, tai kviečiami vieni ir tie patys atlikėjai, lyg ir kitų Lietuvėlėje nebūtų, tai iš viso neminimos valstybinės šventės. Tą trūkumų virtinę dar būtų galima vardinti ir vardinti. Kita vertus, galima ir pasiteisinti: ko čia ir norėti juk gyvename provincijoje. Bet, laimei, ne visiems taip atrodo.
Apie kultūrinio vyksmo (ar jo nebuvimo) situaciją šįkart kalbame su Kultūros centro renginių režisiere, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos teatro mokytoja, “Lingaudalos„ festivalio režisiere ir organizatore Vilija Morkūnaite. Šiuo metu idėjų nestinganti režisierė subūrė iniciatyvinę grupę ir Europos kultūros programų centrui rengiasi pristatyti net kelis ambicingus projektus, kurie sunaikindami provincijos statusą galėtų gerokai paįvairinti kultūrinį Kupiškio gyvenimą. Bet apie tai kiek vėliau.
Kultūra be jaunimo
Neignoruodamas to fakto, kad mieste ir rajone rengiami tarptautiniai festivaliai, kad Kupiškį puošia išraiškingos Henriko Orakausko skulptūros, klausiu V. Morkūnaitės, kodėl visgi kultūra išgyvena ne patį geriausią metą. Pasak režisierės, nereikėtų pamiršti vieno svarbaus momento: labai seniai į rajono kultūrinę sferą beatėjo jauni žmonės su savitu nauju požiūriu, jausmais, su visiškai nauju, originaliu kultūrinės strategijos suvokimu.
Patogumas vedantis į mirtį
Kitas dalykas – dėl konstruktyvios kritikos stokos didžioji dalis kultūrininkų pernelyg patogiai jaučiasi. Rajone seniai nebevyksta renginių aptarimai, jų analizė. Tiesiog paprasčiausiai mylime save ir puikuojamės bet kuo, ką tik nuveikiame. Kaip teigia bene prestižiškiausio Kupiškyje renginio – “Lingaudalos„ organizatorė, nors per darbo metus yra surengusi ar vedusi ne vieną renginį, negalėtų pasakyti, kad nors vienas iš jų buvo tobulas. Visose srityse, bet kultūros ir meno ypač negali užmigti ant laurų. Priešingu atveju tai jau reiškia mirtį. Labai daug kas vyksta spontaniškai arba taip kaip būdavo metai iš metų. Tikslui pasiekti reikalingi net tam tikri iššūkiai, bet pas mus, ne tik kultūros srityje, tokių iššūkių niekas nebekelia ir nebesiekia. Patogumo jausmas, pasak režisierės, yra blogai, tai – žudantis dalykas. Neretai nėra susimąstoma ar realizuoji save, ar tiesiog esi kažkurio sluoksnio tarnas, ar sau kaip kultūros darbuotojui turi kelti žymiai didesnius tikslus? Kažkaip pamirštame, kad, jei neturi ko pasakyti, – neturi moralinės teisės būti kultūroje. Aišku, nereikia pamiršti ir to, kad didžiajai daliai kultūros žmonių labai sudėtinga egzistuoti, nes smerkimo, pajuokos netgi ujimo yra labai daug. Gana greit tu gali būti suvalgytas, sukramtytas.
Be kultūros strategijos
Kupiškis neretai pristatomas kaip patrauklus, vos ne turistinis miestas. Jei taip, tai ar šiam tikslui yra orientuota kultūrinė rajono strategija teiraujuosi V. Morkūnaitės. Anot bekompromisiškumu pasižyminčios režisierės, kultūros strategijos, rajone iš viso nėra. Jos manymu nėra dirbama prie to, kad rajonas išskirtinai atrodytų apskrityje, o ir toliau Lietuvoje. Gal tai ir nepatiks daug kam, bet tai yra tiesa, – sako režisierė, toliau dėstanti, jog yra blogas, baisus, nesugyvenamas žmogus. Nors, pasak jos, kol turiu parako, tol esu. Kai pradėsiu pūsti tą pačią dūdelę, kaip kultūros darbuotojas – būsiu baigtas žmogus. O juk iš tiesų reikalinga diskutuoti, ginčytis, sakyti. Dabar gi diskusijų nėra visiškai. Prisiminkime, buvo idealistinių pamąstymų su visuomenės narių taryba priešakyje. Norų yra daug, bet realiai ir protingai kažko siekti ir į kažką eiti – stinga. Pagaliau ką galima konstruktyvaus nuveikti, kai patariamąjį balsą rajono Taryboje turi savivaldybei priklausomų biudžetinių įstaigų vadovai, kad savęs nekritikuotų ir nekompromituotų jie jokių uždavinių nekėlė ir nekels.
Šioje vietoje pašnekovės klausiu tad gal neformalus iniciatyvinės grupės susikūrimas ir yra naujas iššūkis prieš sustabarėjusį kultūrinį gyvenimą? Pasak pašnekovės, ačiū Dievui, kad tokių žmonių yra, dar šauniau būtų, kad norinčių kalbėtis, siūlyti įvairius projektus atsirastų daugiau. Tai ir būtų tas neformalus patariamasis visuomenės balsas.
Per lino kelią į aukso amžių
Tad gal kaip tik todėl V. Morkūnaitė subūrė keletos žmonių iniciatyvinę grupę, kuri, kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, rengiasi pristatyti Europos kultūros programų centrui išties vertus dėmesio projektus. Šią grupę be pačios Vilijos sudaro Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Lina Matiukaitė, Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Venckus, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojos Liuda Kopūstienė, Asta Remeikienė ir Janina Vildžiūnienė. Jaunąjai kartai grupuotėje atstovauja gimnazistas Dainius Vanagas.
Šiuo metu Europos kultūros programų centrui rengiamasi pristatyti tris projektus. Pirmasis projektas – “Lino kelias Europoje„, kuris įvairiose dimensijose analizuos liną. Būtina akcentuoti, kad visi projektai bus įgyvendinami europiniu mastu, taigi projektuose dalyvaus partneriai iš įvairių Europos Sąjungos šalių. Galbūt suvienijus tarptautines pajėgas, Kupiškyje išties atsiras turistinis maršrutas, kuriame bus galima susipažinti ne tik su praktiškosiomis lino savybėmis, jo nauda, bet ir su ritualinėmis ir mitologinėmis jo prasmėmis. Ne mažiau įdomi ir projekto “Gimtosios tarmės egzotika„ vizija. Galima tikėtis, jog įgyvendinus šį projektą pagaliau bus išleistas kupiškėnų tarmės žodynas, sudarytas taip reikalingas mūsų krašto tarmės žemėlapis. Aišku, bus analizuojama ir tai, kiek mūsų tarmė yra įdomi ir unikali europiniame kontekste. O tai vėlgi didžiulė vertybė. Trečiasis iniciatyvinės grupės pristatomas projektas – “Aukso amžius„ bus skirtas socialinei amžiaus tarpsnių atskirčiai mažinti, nes kol kas akivaizdu, kad vyresnio amžiaus žmonės yra eliminuojami iš visuomenės. Įgyvendinus projektą, mūsų rajone gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės ne tik galėtų susipažinti su užsienyje gyvenančių bendraamžių problemomis ir džiaugsmais, bet ir pasijusti esą reikalingi ir svarbūs mūsų visuomenei.
Pabaigoje derėtų pasakyti, kad nors čia pesimistinių gaidų bei vertinimų ir nestigo, bet panašūs projektai ir sumanymai byloja, jog turime galimybių keistis ir keisti, o tai jau leidžia pasvajoti ir apie galimą aukso amžių.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS