2024/06/13

Gimtinė – pasaulio platybėj viena. Daugybei žmonių ji – Šepeta

“Aš vis ko nors prisigalvoju„, – paklausta apie kraštiečių šventės dingstį paaiškino Gražina Valaitienė jau skirstantis žmonėms iš laisvalaikio centro kiemelio šeštadienio pavakary.

Ji liko patenkinta tuo pirmuoju Šepetos gyventojų ir išeivių iš čia susibūrimu. Prieš pat renginį prašniokštęs lietus pridėjo nenumatyto rūpesčio dainose paskendusiai laisvalaikio centro meno vadovei Vaivai Mališauskienei – ji puolė šluostyti kieme žiūrovams sustatytus suolus ir kėdes.

Pasak Šepetos laisvalaikio centro specialistės G. Valaitienės, iš anksto buvo numačiusi, jog tokiai progai tinkamiausias būtų rugpjūčio paskutinis šeštadienis, kai dar atostogauja moksleiviai, studentai ir nemažai darbuotojų. Pagalbininke tapo visa bendruomenė, nes pakvietimus gavo visos šeimos ir kiekviena jau savo ruožtu vaikams ir vaikaičiams pranešinėjo, kada tėviškėje yra laukiami. Užtat dabar ir ėjo laisvalaikio centro link būreliais – vietiniai su savo iš kitur atvykusiais giminaičiais. O pastarieji vis žvalgėsi, ką iš vaikystės, mokslo draugų ar buvusių bendradarbių čia pamatys. Tuoj pat pastebėjo violetinio namelio pasienyje didžiulį popieriaus lakštą su nuotraukomis iš Šepetos žmonių gyvenimo praeities ir ne vienas jose pamatė čia save dar vaiką ar jau atsisveikinantį su pirmąja mokykla.

Buvo kviečiami ir gyvenvietės kultūros židinio vidun – pažiūrėti ne tik rajone garsaus jauno tautodailininko Vytauto Pastarnoko paveikslų. Vėliau renginio vedėja kvietė jį, buvusį kikonietį, papasakoti, kaip pavyko jam išaugti iki Adomo Varno premijos laureato, šalies tautodailininkų tapytojų aukščiausio įvertinimo.

Bet susitikusieji pokalbius kuriam laikui turėjo pritildyti. Renginio vedėja G. Valaitienė, bibliotekininkė Vilija Paukštienė, poeto Broniaus Žalio ir rašytojo Juozo Baltušio tekstais apibūdinusi Šepetos vietovės grožį ir paslaptingumus, vietinius žmones ir šio krašto nepamirštančius išeivius kvietė pasidalyti prisiminimais ir prisipažinimais, kuo jiems brangus šis kampelis, ilgai buvęs nuo durpingos žemės ir traktorių priekabomis gabenamo kraiko murzinokas, bet pastaraisiais metais labai išsiprausęs ir gėlėse skendintis. Ne vienas iš kalbėjusių pabrėžė tai, kad visais laikais Šepetos gyvenvietės žmonės buvo nesunkiai priprašomi padirbėti mokyklos ar gyvenvietės labui.

Jaunesnio amžiaus čiabuviai net nustebo sužinoję, jog dabartinis laisvalaikio centro pastatas yra vienas iš dviejų sodybų, buvusių krūmokšnėtoje vietoje prieš septyniasdešimt metų. Tai palikimas iš Augustinų sodybos.

Štai taip prasidėjęs durpininkų gyvenvietės kūrimasis. Gamybos raidą nuo 1953 metų prisiminė Stasė Rudinskienė, žmonių nusiteikimą bendruomenės reikalus spręsti bendrai apibūdino šios nevyriausybinės organizacijos pirmininkės pavaduotoja Snieguolė Siaurienė.

Šio renginio svečiai buvo čiabuvių vaikai, kurių gyvenimo netrumpas tarpsnis susijęs su vietos mokykla. Atgijo čia ir jos istorija. Kone prieš šešiasdešimt metų pradinės mokyklos, tada dar Kikonių pavadinimu, parengimu mokslo metams rūpinosi jauna pedagogė Stasė Paberalienė. Ilgametė šios įstaigos darbuotoja dabar pasidalijo atsiminimais, o greta jos sėdėjusi dukra, taip pat pradinių klasių mokytoja Janina Daukienė mamai pašnibždėjo, jog šiame pedagogų kolektyve ir ji jau daugiau kaip 25-eri metai.

Kaip pavyko siekti, kad Šepetos pagrindinės mokyklos auklėtiniai būtų puikiai pasiruošę toliau mokytis, visuomeniškai aktyvūs, dalijosi buvęs ilgametis šios mokyklos vadovas Jonas Grigalionis, padovanojęs laisvalaikio centrui paties išdrožtą rankšluostinę, ir naujovių Šepetos Almos Adamkienės mokykloje diegėja dabartinė jos direktorė Vanda Vanagienė.

Rodos, niekas iš renginio programos neprasprūdo.

Pradžioje įžiebti kiekvienam tėviškės jaukumą simbolizuojantį fakelą buvo pakviesti šios gyvenvietės senoliai – Liuda Kriauzienė ir Mečislovas Dubinskas.

Šepetoje gyvena šeši šimtai žmonių. Iš jų mokyklinio amžiaus vaikų ir pensininkų – kone vienodai – 120 ir 116 asmenų. Todėl, pasak vietinių, labai apsidžiaugiama, kai Šepetoje įsikuria jauna šeima.Viena iš jų – Aušros ir Arnoldo Pakšių. Vidurvasarį gimusiam jų sūneliui Lukui kraštiečių šventės rengėjai paskyrė jauniausio gyventojo nominaciją.

Tokiu pasibuvimu liko labai patenkinta Valentina Juknaitė, atvykusi iš Vilniaus. Ji, medicinos darbuotoja, net puoselėjanti mintį sugrįžti į gimtąjį kraštą, tačiau supranta, kad įsidarbinti pagal specialybę galimybių nėra.

Tik nesusidarykim nuomonės, jog tik oratoriai keitė vienas kitą. Šioje popietėje koncertavo visi laisvalaikio centro meno kolektyvai, vadovaujami Vaivos Mališauskienės. Moterų, mišrus, merginų ansambliai, kaimo kapela, pasirinkusi “Kairiabalės„ pavadinimą. Šio renginio organizatoriai, rodės, be didesnių pastangų per pusantro šimto žmonių padovanojo jaukią šventę.

Net ir vazos su vilkuodegių puokštėmis priminė, kad pelkėtoje vietovėje užtektinai gamtos grožio ir žmonių nusiteikimo didžiuotis savo gimtine.

Šiame dideliame pulke žmonių popietę praleidęs Seimo narys Vytautas Galvonas sakė dar kartą įsitikinęs, koks svarbus laisvalaikio centro specialistų ir jų suburiamų mėgėjų dainuoti, muzikuoti vaidmuo ir apskritai tėviškėnų bendravimas, kuriam kas nors turi padaryti pradžią.

Už ją Šepetos laisvalaikio centrui – parlamentaro padėka ir vazone tarpstantis medelis.

——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video