Pašnekesys su Vytautu Škuda priminė, kaip svarbu žmogui turėti nuolatinį darbą ir kasdien į jį vykti, šio vyriškio žodžiais, kaip į šventę. Anksčiau tokia tema žiniasklaidoje būdavusi nuolatinė dabar, pasirodo, vėl verta dėmesio.
Vytautas Škuda sakė, jog laiką, likusį jam dirbti iki senatvės pensijos, jau gali skaičiuoti ir mėnesiais, tačiau tuo tikrai neužsiiminėja, nes turi mėgiamą, pagal savos jėgas ir sugebėjimus, kasdieninį užsiėmimą ir vertina savo padėtį ne tik pagal uždarbį. Jam patinka matyti savo veiklos rezultatus ir jausti, jog toje vietoje yra reikalingas.
V. Škuda pasakojo, jog kupiškiečiu tapęs prieš trisdešimt metų. Jo šeimai, gyvenusiai Panevėžio rajone, aktualu buvo gauti butą, o tuometinė Kupiškio tarpkolūkinė statybos organizacija, telkusi įvairių profesijų darbininkus, galėjo jį pasiūlyti. Kad dėl būsto būtų garantuotesnis, jis pakeitė net savo profesiją: užuot dirbęs vairuotoju, sutiko būti pagalbininku statybininkams. Ir nė karto dėl to nepasigailėjo. Pasak V. Škudos, tie visi išmokti darbai darbeliai tikrai padėjo išgyventi ir per pačius sunkiausius laikmečio pokyčius, o ypač praverčia dabar.
Redakcijos pašnekovas prisiminė anksčiau jo kartos žmonių nepatirtą nedarbo situaciją, todėl labai sukrėtusią apskritai žmogaus egzistenciją praėjusio šimtmečio pabaigoje. Dabar manąs, kad visa tai visuomenei jau užsimiršta, tačiau žmonės, asmeniškai tokį sukrėtimą išgyvenę, dar jaučia pasekmes, kurias neretai sunku net apibūdinti.
Subyrėjus turėjusiai kelis šimtus darbuotojų statybinei organizacijai, jis irgi buvo tarp tų žmonių, kurie matė išsigelbėjimą nelegaliu uždarbiavimu užsienyje. Tokių išvykimų organizatorių atsirado ir tarp kupiškėnų. Vienas iš jų surinko keliasdešimt vyrų, kurie sutiko išvykti visam mėnesiui padirbėti prie statybų Varšuvoje. Kokios būdavusios nelegalų darbo sąlygos, pasak V. Škudos, jau suspėta prirašyti ir knygų. Tačiau visai kas kita tai išgyventi pačiam. Esi darbo jėga ir tiek. Dingsta tau skirtumas tarp savaitės dienų ir paros valandų. Dirbi tiek, kiek reikia tavo egzistencijos tvarkytojui, nes jis suinteresuotas įtikti jo siūlomų darbininkų jėgos pirkėjui. Kurį laiką vėl savajame mieste bedarbio teisėmis pasinaudojęs, jis pabandęs darbininko laimę išbandyti ir Ispanijoje. Tas išvykos organizatorius gal ir gero jiems norėjęs, tačiau jis ir pats tame svetimame krašte atsidūrė nežinioje. Darbo jėgos iš Lietuvos pirkėjo jis nesutiko, tad savo keleiviams liepė ropštis iš mikroautobuso ir keliauti pačių pasirinktomis kryptimis. Jaunesnio amžiaus bendrakeleiviai vis dėlto ryžosi ieškotis darbo šiltnamiuose ar apelsinų plantacijose, tačiau jis, vyresnio amžiaus žmogus, ten pat apsisprendė grįžti atgal ir iki šiol yra dėkingas darbo jėgos iš Lietuvos gabentojams, kurie sutiko jį paimti, nors ir neturėjo už kelionę užsimokėti prašomos sumos. Žinoma, tuo turėjo pasirūpinti Kupiškyje esanti šeima, kad jis, parvežtas į vieną Lietuvos miestą, galėtų būti laisvas ir keliauti namo.
Jo apsisprendimą daugiau nebandyti uždarbiavimo sėkmės užsienyje, pasak V. Škudos, lėmė supratimas, jog, kas vienam priimtina, kitam yra kančia, nesuderinama su jo gyvenimo vertybėmis. Kas taip paprasta jaunuoliui, kuris apie savo sveikatą ir apie alinančio darbo pasekmes jai ateityje dar visai negalvoja, brandesnio amžiaus žmogui būna jau didžiulė kančia ir beprasmybė. Jis sakė visai nesistebintis, jog pastaruoju metu jau nemažai žmonių iš užsienio grįžta namo ir darbo ieškosi čia, kad galėtų gyventi šeimoje, matyti, kaip auga vaikai. Juk yra dalykų, kurių sugrąžinti atgal neįmanoma.
Po tos lemtingosios paskutinės kelionės ieškotis darbo užsienyje V. Škuda vėl nustatytomis dienomis lankėsi darbo biržoje, atlikinėjo mėnesį ar ilgiau gautus viešuosius darbus. O vieną dieną sužinojo, kad įvairiems remonto darbams reikia žmogaus Kupiškio pensionatui. Ne vieną mėnesį jame dirbo irgi laikinai, tačiau vis su viltimi, kad tokiam darbininkui gali atsirasti ir nuolatinė darbo vieta.
Dabar šis žmogus laimingas, kad tokios dienos vis dėlto sulaukė ir manąs, kad bedarbio dalios jau nebepatirsiąs. Pensionato patalpų remontininkams, pasak V. Škudos, darbo tikrai netrūksta, o brigadininkas Mindaugas gerai juos organizuoja, todėl ir įstengia viską padaryti laiku. Teisybė, to laiko kartais būna visai nedaug, tada dirbama, kaip sakoma, be žodžio. Pensionato specifikos nežinantys žmonės gali net nusistebėti – kokie čia gali būti atvejai. Pavyzdžiui, gaunamas pranešimas, kad į jų pensionatą atvežama naujų gyventojų. Kambarys jiems apgyvendinti turi blizgėti tvarka ir švara. Ir tai priklauso tik nuo remontininkų pastangų. Pašnekovas pabrėžia, jog pensionato naujas statybas vykdo atitinkamos firmos, o jiems priklauso rūpintis jau eksploatuojamų patalpų priežiūra. Be vadinamų einamųjų darbų, nuveikia ir kai ką kūrybiškesnio. Pavyzdžiui, naujai pertvarkyta koplytėlė. Kieme sumūryta iš akmenų dekoratyvinė tvorelė. Pasak V. Škudos, Kupiškio pensionato visi darbuotojai labai rūpinasi šio miestelio Šnipeliškyje aplinka, yra nemažai ir globotinių, kuriems auginti gėles priimtiniausias užsiėmimas ir net gydymasis. Jis pabrėžia, jog šioje bendruomenėje mokomasi ir dar vieno dalyko – maloniai, lygiavertiškai bendrauti, atsisakyti įpročio ir su pavaldiniu, o juolab su globotiniu, kalbėtis pakeltu balsu. Tai nėra paprasta, tačiau įsitikinama, kad įmanoma. Užtenka progų ir darbuotojams save išreikšti laisvalaikio pomėgiais.
V. Škuda sakė, kad jaunystėje turėjo potraukį vaidinti, yra pasirodęs mokyklos ir kaimo kultūros namų scenoje. Tačiau vėliau tokių sąlygų ir nebeturėjo. Pradėjęs dirbti pensionate vėl turi progų kurti įvairius personažus. “Manęs daug prašyti nereikėjo, kad sutikčiau būti Kalėdų senelis„, – sakė pašnekovas. – Juk suteikti neįgaliam žmogui pakilaus džiaugsmo ir pačiam smagu. Jie už tai labai nuoširdžiai atsidėkoja. Pamatę mane atvykusį į darbą ar sėdantį ant dviračio važiuoti namo pensionato gyventojai mojuoja rankomis ir linki gero kelio. Todėl ir sakau, kad į pensionatą, kuriam vadovauja Dainius Bardauskas, vykstu dirbti kaip į šventę.„
Buvusiems Kupiškio pensionato veiklos 60-čio šventėje padarė įspūdį šios istorijos inscenizaciją “Viskas sukasi ratu„. Darbininkui V. Škudai buvo patikėtas kadaise šio vienkiemio buvusio savininko Kazio Malinausko vaidmuo. Ne vienas iš žiūrovų net patikėjęs, kad tas žmogus baltu kostiumu tikrai iš Malinauskų giminės. Iš tokio patiklaus jo priėmimo vėliau V. Škuda nuoširdžiai juokėsi, bet ir apgailestavo, kad apie K. Malinauską, karo sumaišty palikusį savąją išpuoselėtą sodybą, nieko daugiau ir nežinoma, o tik tai, kad šis kupiškėnas paliko sodybą su dviaukščiu gyvenamuoju namu, dideliu jaunu sodu, o aplinkui – penkiasdešimt hektarų žemės.
“Aš irgi turiu nuosavos žemės sklypelį, – sakė V. Škuda.- Jis – “Klevo„ sodų bendrijoje„. Prisipažino, kad mėgsta ten praleisti laisvalaikį ir net puoselėti gėles.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ