Kupiškėnų į sąskrydį “Su Lietuva širdy” šeštadienį organizuotai važiavo per trisdešimt. Pasak Lietuvos tremtinių, politinių kalinių sąjungos (LPKTS) rajono skyriaus pirmininko Algimanto Vaitiekūno, kasmet Dubysos slėnyje ties Ariogala vykstančiame šios sąjungos ir Laisvės kovų dalyvių respublikiniame renginyje iš mūsų rajono dalyvauja keliasdešimt tokios lemties žmonių. Tačiau į tokią jiems mielą būdavusią šventę nemažai žmonių dėl senyvo amžiaus ar ligos jau nebegali nuvykti. Tačiau smagu, kai vietoj jų iš šeimos vis tiek kas nors būna. Ir šį kartą vietoj močiutės Bronislavos Šakalevičienės važiavo jos vaikaitis Tomas Pukėnas su tėveliais.Vaikinas labai noriai padėjo nešti atributiką.
Apskritai šiemetiniame sąskrydyje buvo daug jaunimo, tad nėra ko būgštauti, jog pastarąjį dešimtmetį tradiciniu tapusio unikalaus mūsų krašto renginio vaidmuo galėtų sumenkėti ar nusibosti. Jame ir šiemet buvo paskelbtos kelios rezoliucijos, šalies Vyriausybei primenančios, jog kančių už Lietuvos nepriklausomybę, tautos savasties išsaugojimą patyrę norėtų ne tik pagal pragyvenimo lygį būtinų socialinių garantijų, bet ir išlieka karta, iš kurios galima mokytis dvasios stiprybės ir tautinės savigarbos.
Kokiais žodžiais bepavadintume šį sąskrydį, jis turi dar ir kalbos simboliais neišreiškiamą turinį. Skaudžių likimų nepalaužtų žmonių susitikimų. Jie prasideda vos pradėjus dalyviams rikiuotis ties Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Skambant giesmėms ir dainoms apie Tėvynę, tie seniai nesimačiusių žmonių pasisveikinimai dar šiltesni ir graudesni. Jie džiaugėsi, jog šią dieną ir vėliau pabendrauti turės pakankamai laiko.
Sąskrydžio dalyviai buvo patenkinti, jog šiemet šv. Mišios buvo aukojamos prie labai puošnaus altoriaus, įrengto Dubysos slėnio estradoje. Plačiai sklido jungtinio choro atliekamos giesmės ir Mišias aukojusio J.E. arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodžiai. Keli tūkstančiai sąskrydžio dalyvių meldėsi ir savų rajonų ar buvusių tremties vietų pavadinimais paženklintose vietose, ir arčiau altoriaus. Bažnyčioje, kurią rugpjūčio ketvirtąją dengė Aukščiausiojo malone toks palaimingas dangus.
Per visą dieną kupiškėnų buvusių tremtinių ir politinių kalinių vadinamoji stovyklavietė tai išretėdavo, tai joje susiburdavo kur kas daugiau žmonių negu buvo atvažiavusių iš Kupiškio. Giminaičių, tremties ar lagerio draugų ieškojo dažnas.
Kitose Lietuvos vietovėse po tremties įsikūrę kupiškėnai – irgi savo kraštiečių. Vienu metu prie mūsiškių pulkelio priėjo Regina ir Vlada Stankūnaitės, vaikystėje su tėvais gyvenusios Palėvenėlėje, o vėliau dešimt metų praleidusios Irkutsko srityje buvusioje tremtinių Srednios gyvenvietėje. Ten dešimt metų praleido ir skapiškėnas Bronius Bickus. Jo rankose buvo brangi tų dienų relikvija – albumėlis su klasės draugų vaikiškais palinkėjimais ir į ašaras panašiais gėlių žiedeliais. Tie įrašai nuo 1949 metų. “Šiam paprastam bloknotėliui viršelius iš faneros pats pasidariau”, – prisiminė dabar jau garbaus amžiaus vyras. Pasak jo, ir į Lietuvą iš tremties sugrįžęs ne kiekvienam rodė tuos prisiminimus su, regis, vaikiškais linkėjimais, nes jame buvo ir daug gilesnių minčių, pavyzdžiui, “Brangiausias Tau žodis tebūna Tėvynė” arba – “Už ką palikt reikėjo kraštą numylėtą, už ką kentėt turi Tėvynė?”
Toks netikėtas sutapimas: skaitant tremtinių vaikų Srednioje pasamprotavimus apie Tėvynę, apie ją savo žodyje į sąskrydžio dalyvius prabilo ir arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Jis sakė, jog dabar patys tremiamės svetur – palikę kitų priežiūrai mažus vaikus, senus tėvus.
Vieni – be atokvėpio sunkiai dirbti, kiti – net savo kūną, jausmus pardavinėti. Neretai po tariamo nusivylimo gyvenimo sunkumais Lietuvoje, pasak šio dvasininko, slepiasi vien didžiulis godulys pinigams.
Kupiškėnų stovyklavietėje su rąstigaliais, simbolizuojančiais tremtinių darbus ir buitį, atsisėsti kiekvieną šnekino ir Genė Mikėnaitė iš Kauno. Buvusi tremtinė dalyvauja įvairiose akcijose. Šį kartą dviračiu iš Kauno ji atvyko kartu su Amžinosios atminties ugnies nuo Nežinomo kario kapo nešėjais į čia, kad uždegtų fakelą. Ši mūsų kraštietė, sukaupusi daug medžiagos apie tremtį, ir sąskrydyje labai užsiėmusi – tikslina nuotraukose Sibire įamžintų vardus ir pavardes.
Tarp kupiškėnų senų pažįstamų pamatęs džiaugėsi ir išeivis iš mūsų miesto Vitas Kriščiūnas, pastaruoju metu talkinantis “Kupiškėnų enciklopedijos” sudarytojams.
Sąskrydžio “Su Lietuva širdy” programa tokia sodri, jog apie tai , kad gali prailgti iki sutarto laiko pavakary išvykti namo, nėra nė minties. Žmonės pasamprotauja, kodėl į tokį išskirtinį Lietuvoje renginį neatvyko šalies prezidentas Valdas Adamkus. Kito asmens lūpomis perduodamas jo sveikinimas nedaro įspūdžio. Užtat Europos parlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis visada tarp tremtinių politinių kalinių, Lietuvos laisvės gynėjų, – žmonių, kurie padėjo iškelti Lietuvos atgimimo sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjų vėliavas.
Iš visų slėnio pakraščių suplaukė prie estrados jaunimas, kai joje pasirodė dainininkai Eduardas Kaniava ir Deivis. Jų atliekama “Malda” palydėjo jaunosios kartos šventei padovanotą meninę akciją “Laisvės vainikas”.
Apskritai meninė programa – iki vėlaus vakaro, estradoje keičiantis folkloro ansambliams, kaimo kapeloms, roko grupėms, tremtinių poezijos skaitovams. Tas fonas nekliudo skaudžių likimų žmonėms dalytis savo patirtais išgyvenimais. Palmira Laužikienė, gyvenanti Pyragiuose, sutiktai paauglystės draugei Giedrei Rudžianskienei iš Radviliškio sako: “Pameni, kaip mes gyvenome Kroline, Tomsko srities vietovėje. Tau buvo penkiolika ir jau privalėjai dirbti. Mane, kiek jaunesnę, pamenu taip pat ketino siųsti prie darbų į taigą, tačiau tėvelis griežtai užprotestavo ir likau mokytis. Bronius Navarskas,vienerius metus buvęs įkalintas, o pusaštuntų dirbęs Vorkutos šachtose, sakė, jog toje katorgoje nepalūžęs nei jėgomis nei dvasia, nes žinojo, už ką yra nuteistas. Jis, vaikinas iš Siaurių, pokario metais buvo Lietuvos partizanų ryšininkas. Grįžęs iš lagerio B. Navarskas pradėjo dirbti Noriūnų melioracijos statybos valdyboje. Padalinių vadovai džiaugdavosi tokiu nepavargstančiu darbininku, tačiau išleisdama į pensiją 1986 metais atsiminimui net atviruko administracija jam neįteikė.
Veronika Vyšniauskienė iš Skodinių jaunystėje turėjusi svajonę būti mokytoja, jau ir mokėsi Panevėžio seminarijoje, tačiau 1948 metų pavasarį atsidūrė Buriat-Mongolijoje. Tik po dvejų metų pavyko jai susisiekti su namiškiais, atgabentais į Irkutsko sritį. Grįžusiai į Lietuvą jau nebebuvo leista tęsti mokslo, tad visą gyvenimą dirbo fermose.
Greta jos stabtelėjo skapiškietė Viktorija Vilimienė. Moteris sakė, jog jaunystės dešimt metų prabėgo už Baikalo, Vadaibo aukso kasyklose.
Tokie susitikimai jai labai brangūs. Vyksta ji ir į tremtinių susibūrimus, rengiamus Panevėžyje. O artimiausiai gyvenanti likimo draugė – Danutė Kandzerkienė.
Iš Dubysos slėnio kalnelis iki miestelio centro, kur palikti autobusai, vyresnio amžiaus žmonėms kiek sunkiau įveikiamas. Tačiau tik nedaugelis naudojasi mikroautobusų paslaugomis. Juk taip miela praeiti dar kartą taku, kuriuo pirmąjį sykį tie tūkstančiai žmonių ėjo dar ne kaip į šventę, o demonstruodami, jog tokia minia žmonių iš Lietuvos buvo priversta dešimtmečius vargti Rusijos kasyklose, miškuose, fermose. Kiek tūkstančių kankinių iš ten negrįžo. Daug kas turi sutilpti tos vienos dienos renginio apmąstymuose.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ