Praėjusios savaitės pabaigoje į redakciją paskambino žaidelietis Vilius Stanionis ir pranešė, kad yra gyvas, sveikas. Iš pradžių nesupratome, kodėl žmogus mums tai sako. Pasirodo, kad laikraštyje perskaitęs užuojautą savo šeimai dėl jo paties mirties, kurią pasirašė jo pusseserė iš motinos pusės Genovaitė Vilkaitė.
Iš tikro toji užuojauta nebuvo kažkoks atsitiktinis sutapimas. Joje buvo suminėti visi septyniasdešimt šešerių metų V. Stanionio artimieji – žmona Marytė, sūnūs Gintautas ir Svajūnas, sesuo Vilija, o užuojautą pasirašiusi G. Vilkaitė yra tikrai realus asmuo.
Vakar V. Stanionis atvyko į redakciją ir papasakojo, kad kaimynai, pažįstami ir giminės jau buvo sunerimę ir ketino su gėlėmis ir vainikais važiuoti pas juos. Laimei, nė vieno tokio svečio Stanioniai nesulaukė. Su visais susisiekta ir paaiškinta reali padėtis. Jis manąs, kad šios istorijos paviešinimas per laikraštį, kuriame buvo išspausdinta užuojauta jo šeimai, sudėlios paskutinius šio kurioziško nutikimo akcentus. Vyriškis, paklaustas, kodėl taip jo giminaitė „pajuokavusi„, sakė, jog tikrai neįsivaizduojąs. Nei jis, nei jo šeima su ja nesipyko ir nesipyksta, bendrauja. Neseniai buvo susitikę. Pusseserė yra tikrai sveiko proto žmogus. Tiesa, su Vilkų gimine jis jau bemaž dešimt metų bylinėjasi dėl tėvų ir senelių žemės. Pretendentų į ją yra nemažai. Gal todėl taip ilgai ir nepavyksta susitarti. Tačiau Genovaitė į tuos žemės reikalus nesikiša.
Su V. Stanioniu nuvykome pas G. Vilkaitę, gyvenančią Kupiškyje, Vilniaus g. Moteris savo pusbroliui svetingai atvėrė duris. Išgirdusi, kad taip buvo kitų apkvailinta, ji tarstelėjo:„Eina peklon!„ Ji teisinosi, kad neturinti telefono. Apie tariamą giminaičio mirtį išgirdusi iš pažįstamų. Kas konkrečiai pirmas tą žinią jai pasakęs, moteris negalėjo įvardyti. Tai, rodos, patvirtinę ir kažkas iš giminių. “Viešpatie, nė nepagalvojau, kad neteisybė. Gyvenu viena. Be telefono negalėjau nei kam pasiskambinti, nei pasitikslinti„, – rypavo moteriškė.
Pasiteiravus, ar nesiruošė važiuoti į laidotuves, G. Vilkaitė tvirtino, kad labai nepaeinanti, šlubuojanti. Tad nusprendusi nevykti, o tik įdėti pusbrolio artimiesiems užuojautą.
Gerai, jog ši istorija, atrodo, tuo ir baigsis. Kita vertus, ji galėtų būti ir civilinės teisės objektas. Toks „netyčinis“ žmogaus numarinimas gali būti traktuojamas ir kaip kišimasis į jo privatų gyvenimą, ir kaip asmens garbės ir orumo įžeidimas, ir netgi kaip teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą pažeidimas. Asmuo, kurio šios teisės buvo pažeistos turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat jis gali reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančias žinias, jei jos buvo paskleistos per visuomenės informavimo priemones. Šiuo atveju redakcija neatsako už skelbimų turinį. Juokaujantys tokiais dalykais žmonės tikrai neturi sąžinės. Negi reikės dabar iš kiekvieno, norinčio per laikraštį pareikšti užuojautą mirusiojo artimiesiems, reikalauti įrodymų, kad tas žmogus tikrai mirė.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ