Praėjusį savaitgalį trumpam atgimė vieno išskirtiniausių Kupiškio rajone architektūros ansamblių – vėlyvojo baroko paminklo – Palėvenės dominikonų vienuolyno erdvė. Čia jau septintąjį kartą vyko sakralinės muzikos ir teatrų šventė “Sielos ilgesys”. Šį kultūrinį kupiškėnų reiškinį reikėtų vertinti dviem aspektais: kaip pačią šventės programą, jos dalyvius ir kaip vienuolyno erdvės panaudojimą, tuo atkreipiant visuomenės dėmesį į apgailėtiną jo būklę.
Kultūros valdininkai iš sostinės “Sielos ilgesį” pakrikštijo “mažuoju Pažaisliu”. Paralelių tarp šių dviejų renginių surasti tikrai galima. Ir Pažaislyje, ir Palėvenėje renginys labai glaudžiai suaugęs su pačiu architektūros ansambliu. Visi kiti palyginimai galėtų skambėti tik ironiškai. Nes Pažaislio muzikos festivalio sąmata keliolika kartų lenkia “Sielos ilgesį”.
Tradiciškai festivalio programą sudarė sakralinės muzikos ir teatro projektai bei dvasininkų kūrybos pristatymas.
Organiškai panaudojo erdves
Dar prieš sakralinės muzikos ir teatrų šventę kalbinta jo sumanytoja ir organizatorė režisierė Nijolė Ratkienė “Kupiškėnų mintims” sakė, jog šiame renginyje didesnis dėmesys buvo skiriamas kolektyvų profesionalumo kriterijui.
Ir iš tiesų Rokiškio liaudies, Anykščių koplyčios, Pasvalio krašto muziejaus ir Klaipėdos universiteto teatrai pasirinko vertus provincijos žiūrovo dėmesio spektaklius, kurie labai organiškai įsiliejo į Palėvenės vienuolyno erdvę, o naujos sąlygos ir paties vienuolyno fonas skatino netikėtas ir žaismingas aktorių improvizacijas. Pagirtina, kad spektaklių rodymas nebuvo koncentruojamas tik ties pagrindiniu vienuolyno pastatu, o vyko visose įmanomose vienuolyno erdvėse.
Ko gero, ne vieną žiūrovą intriguoti turėjo Kauno VšĮ “Teatro projektai” dalyvavimas “Sielos ilgesyje”. Aišku, galima tik apgailestauti, kad aktoriaus Petro Venslovo vadovaujamas kolektyvas pasirodymui Palėvenėje pasirinko ne garsųjį savo spektaklį “Idioto mišios” pagal F. Dostojevskio romaną, o žymiai lengviau transportuojamas muzikos ir teatro miniatiūras “Gyvenimo dainos”. Nors jos buvo atliktos ir pakankamai preciziškai, ir žaviai. Nuolatine “Sielos ilgesio” dalyve galima vadinti aktorę Virginiją Kochanskytę. Palėvenėje ji dalyvavo dviejuose projektuose – teatrinėje muzikinėje impresijoje “Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą” ir legendinės iš Kupiškio krašto kilusios aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės 110-osioms gimimo metinėms skirtame projekte “Širdis atverta pasaulio grožiui”. Nežinantiems derėtų pasakyti, kad net Holivude besifilmavusi lietuvių aktorė palaidota būtent Palėvenės kapinėse. Minėtasis projektas, atliekamas kartu su Kauno styginių instrumentų kvartetu “Collegium”, daugelį žiūrovų pavergė savo emocionalumu, puikia žodžio ir muzikos derme.
Priminė garsiuosius Palėvenės kermošius
Sakralinės muzikos ir teatrų šventė “Sielos ilgesys” visados pasižymėdavo gausiai prisodrinta programa. Būdavo ir taip, kad renginius stebėdavo mažiau žiūrovų nei festivalis sulaukdavo dalyvių. Šįkart, smagu pastebėti, taip neįvyko. Ir šeštadienį, ir sekmadienį Palėvenėje šurmuliavo gausus būrys žmonių. Atvykusiam kiek vėleliau buvo problemiška surasti saugią vietą automobiliui pastatyti. Sklaidant senąsias, dar praėjusio amžiaus pradžioje darytas, nuotraukas su lengva nostalgija būtų galima pastebėti, kad šis “Sielos ilgesys” žmonių skaičiumi priminė garsiuosius, čia nuo seno rengtus Šv. Jono kermošius.
Joninės su gotikinio roko grupe
Galbūt publikos skaičių padidino ir Joninių šventimas, skirtas jaunimui. Jiems vėlų šeštadienio vakarą koncertavo gotikinio roko grupė “Siela”. Beje, ji idealiai tiko ir papildė į sakralinę muziką orientuotą “Sielos ilgesį”. Šio renginio kuratorė – Kupiškio rajono savivaldybės administracijos ryšių su užsieniu ir jaunimo reikalų koordinatorė Gaila Matulytė. Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, nebuvo apsieita ir be apsvaigusio, tik, deja, ne nuo muzikos jaunimėlio sukeltų incidentų. Ko gero, dar daug laiko turės praeiti, kol tikrai europietiškai ir civilizuotai sugebėsime viešuose renginiuose lankytis.
Ne tik sakralumo, bet ir šventiškumo apskritai “Sielos ilgesiui” suteikė pučiamųjų instrumentų orkestras “Panevėžio garsas”. Tikrai solidžią įvairių epochų sakralinės muzikos kūrinių programą “Sielos ilgesyje” pristatė Vilniaus Arkikatedros Bazilikos choras, jo fone filosofiškai skambėjo poetės Česlovos Jakštytės eilės iš naujausios poezijos knygos “Amžiai ir mirksniai”. Bažnytinėse erdvėse visados puikiai skamba poezija, literatūra apskritai. Šiame žanre reikėtų išskirti kunigo Edmundo Rinkevičiaus poezijos pristatymą ir susitikimą su romano “Atviras” autoriumi kunigu Salvijumi Pranskūnu.
Be abejo, tai tik dalis plačios VII “Sielos ilgesio” programos, kuri išties organiškai išsidėstė abipus Palėvenėje rengiamų Šv. Jono Krikštytojo atlaidų.
Šventė profesionalėja
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad sakralinės muzikos ir teatrų šventė “Sielos ilgesys” pastebimai profesionalėja, ji gali pasidžiaugti plačia, bet tuo pačiu kompaktiškai sudėliota programa, savo, specialiai į šį renginį atvykstančių, žiūrovų gretomis.
Kaip prieš šventę pastebėjo jos iniciatorė režisierė N. Ratkienė, be projekto partnerio Vilniaus Arkikatedros Bazilikos, šventės rėmėjo – Panevėžio apskrities viršininko administracijos, žinoma, ir be Kupiškio rajono savivaldybės, Kupiškio etnografijos muziejaus ir dekano Vlado Rabašausko pagalbos bei aktyvaus dalyvavimo, vargu ar būtų galima įsivaizduoti pilnavertį “Sielos ilgesį”.
“Sielos ilgesys” suaižėjusių vienuolyno sienų fone
Tačiau visų įspūdžių pabaigoje negalima nepastebėti to, kad poezija ar sakralinė muzika, iškilmingas šventės uždarymas dar labiau akcentuoja Palėvenės dominikonų vienuolyno nykimą (nepaisant nei į geranoriškų čia įsikūrusios kaimo bendruomenės žingsnių). Šventinio apšvietimo fone dar labiau matyti apgailėtinos šio architektūros ansamblio sienos ar langų kiaurymės (jų fone gotikinio roko pranašė “Siela” atrodė tiesiog mistiškai. – Aut. past.).
Viena aišku, kol garsiai apie tai nešauksime, niekas nepasikeis. Kažkada garsusis Pažaislio muzikos festivalis toje konkrečioje vietoje ir buvo pradėtas rengti, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į apgailėtiną architektūros šedevro būklę. Kad “Sielos ilgesyje” to dar galima pasigesti, drąsiai negalima tvirtinti, tačiau renginio sumanytojai į konstruktyvų dialogą su paminklosaugininkais, regis, dar neina. Toks renginys – ideali galimybė pasireklamuoti, o tuo pačiu ir iškelti architektūros paminklo problemą visos šalies mastu. Organizuojant nuoseklią propagandą per nacionalinį transliuotoją LTV, Lietuvos radiją, tokiu būdu atkreipiant atsakingų institucijų ir klerkų dėmesį. Be viso to sakralinės muzikos ir teatrų šventė netenka dalies savo prasmės ir esmės.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS