Kupiškio pensionato veiklos 60-čio minėjimas praėjusį šeštadienį buvo šventė visai bendruomenei visiems jos svečiams. Jauki, išradinga, su Sekminių nuotaika. Vis dėlto kieno daugiausia minties į ją įdėta? Iš pensionato direktoriaus Dainiaus Bardausko išgirstu socialinių darbuotojų atitinkamoms sritims pavardes: Vaivos Mališauskienės, Vaidos Karaliūnienės, Ovidijos Skačelienės ir paaiškinimą, jog nebuvo gyventojo, kuo nors neprisidėjusio prie įstaigos jubiliejinio renginio.
Einantiems į šventės kiemą teko atkreipti dėmesį, jog vejoje kažkas parašyta, o skirtingu žolės aukščiu buvo išjauta: “Sveiki gyvi, gero ūpo”. Turim tokį meistrą, – pasididžiavo savo darbuotojų kūrybigumu pašnekovas.
Netrukus tuo taku praėjo apie tris šimtus žmonių, pusė iš jų – atvykusieji gyventojų aplankyti jų artimieji ir svečiai iš apskrities administracijos, rajono Savivaldybės, kitų Lietuvos pensionatų.
Takeliu šnekučiuodamosios ėjo šešios moterys – be šio pensionato gyventojos Bronės Černaitės, jos aplankyti iš Panevėžio atvykusios keturios seserys ir dukterėčia Genovaitė.
Viešnios sakė, kad jų sesutė pavadinimus keitusiame Kupiškio pensionate gyvena per 30 metų ir psichikos negalią turinčių žmonių miestelis bei visi pokyčiai Šnipeliškyje joms labai gerai žinomi ir globotinės giminaites labai džiuginantys.
Pirmus metus čia gyvenantis Valdas Krasauskas pasakojo, jog į invalido vežimėlį atsisėdo po jį ištikusio paralyžiaus. Tai chuliganų išpuolio prieš jį pasekmė. Šį kartą jį aplankė motina, gyvenanti Panevėžio rajone, sūnėnai Audrius ir Darius. Šis pensionato globotinis tvirtino, jog čia dar nėra visiškai apsipratęs, norėtų paatostogauti namuose. O Julija Krasauskienė apie sūnaus gyvenimo sąlygas Kupiškio pensionate sakė: “Rojaus kampelis, bet ar kiekvienas tai įvertina?”
Tarp svečių teko sutikti ir šios įstaigos buvusių darbuotojų. Stasė Šaučiūnienė, dirbusi šiame pensionate per dvidešimt metų sakė, jog nėra nuo savosios darbovietės atitolusi ir dabar, nors jau ketveri metai pensijoje. Ji nuolat sulaukianti ją pažinojusių gyventojų. Viešnios prisipažįsta, kad pasiilgsta ir todėl ateina aplankyti. Tokius susitikimus su buvusiomis globotinėmis labai brangina ir Emilė Baltušienė, irgi gyvenenti Šepetoje. O šalia Eugenijos Daugelienės, pensionato buvusios ilgametės fermos darbuotojos, sėdėjo globos įstaigos ilgametė gyventoja Zina, darbavusis prie tuomet fermoje augintų kiaulių. Ši klaipėdietė Šnipeliškyje gyvena per dvidešimt metų.
Apie Kupiškio pensionatą, nuo 2000-ųjų metų valstybinės, apskrities administracijos pavaldumo, socialinės paskirties įstaigą, istorija prisiminta ne tik individualiuose pokalbiuose. Per netrumpą laikmetį įvykę pokyčiai atspindėti ir meninės programos dalyje “Viskas sukasi ratu”.
Iš kiekvienos veiklos srities tarus po kelis šmaikščius žodžius, susidarė vaizdas apie įvykusius didžiulius pokyčius. Sovietiniais laikais labiausiai buvo akcentuojami pensionato ūkio gamybiniai rodikliai socialistiniame lenktyniavime, o dabar – vien jo gyventojams teikiamų paslaugų kokybė, darbo terapijos įvairovė, savarankiškumo nestojančių globotinių labai turiningas gyvenimas.
Kupiškyje 1944 metais įsteigti invalidų globos namai 1947 metais buvo perkelti į jiems skirtąjį ūkį Šnipeliškio kaime, į gerai išsilaikiusią ūkininko Kazio Malinausko sodybą. Tame pokyčių rate dalyvavo ir ponas K. Malinauskas, jis pasidžiaugė tuo, kad jo tėvų sodintų obelų vaisiais gaivinasi dabartiniai šios sodybos gyventojai, jog čia laikomas bitynas, labai išpuoselėta aplinka.
Pastaruoju metu pensionato 125 gyventojų reikmėmis rūpinasi 68 įvairių profesijų darbuotojų. Per šešiasdešim metų šiai įstaigai vadovavo šeši direktoriai. Nuo 2000 metų jai vadovauja Dainius Bardauskas. Pokalbyje su korespondente jis pabrėžė, jog per keletą metų pavyko įgyvendinti trijų milijonų litų vertės investicinį projektą – pastatyti administracijos, valgyklos pastatai, nutiesta buitinių nuotekų trasa, įrengtas gyventojų užimtumo centras, rekonstruota koplytėle. Dar šiemet turėtų būti sutvarkyti dviejų gyvenamųjų korpusų stogai, rekonstruotas buvusios valgyklos medinis pastatas.
Tuo statybos nesibaigia. Tikimasi, kad šiemet bus pradėtas projektuoti korpuso, skirto intensyvios slaugos reikalingiens asmenims apgyvendinti, statyba. Ji apytikriai kainuos penkis milijonus litų ir užtruks kelerius metus.
Vien iš įstaigos jubiliejui skirtų parodėlių, metraščio atodangų, padėkų nominacijų akivaizdu, kokie įvairūs suaugusių žmonių su proto ir psichikos negalia pomėgiai ir kokiais išskirtiniais talentais jie apdovanoti. Gyvūnų globa, aplinkos gražinimas, keramikos, piešimo būreliai, sceninė raiška, muzikavimas. Iškilmingiausiomis progomis, kokia buvo ir šįkart, nuskamba ir pensionato bendruomenės himnas.
Besiklausydami žmonių iš besisukančio rato svarbiausių įvykių priminimų, Panevėžio apskrities viršininkės Gemos Umbrasienės, kolegų iš kitų pensionatų pasveikinimų ir linkėjimų renginio dalyviai vis žvilgčiojo, ir kas ant pakilumos už jų nugarų dedasi, ar dar neišniro iš po uždangalo skulptūra.
Atėjo ir tos labai jaudinančios minutės, kai pensionato socialinė darbuotoja muzikiniam lavinimui Vaiva Mališauskienė ir Kupiškio bažnyčios vargonininkas Marijanas Rimeikis suvirpino orą ir širdis C. Franko giesmės “Angelų duona” melodija. Su jos paskutiniais žodžiais tarsi sutrimitavo ir kupiškėnams žinomo menininko Henriko Orakausko metalo skulptūra “Vilties Angelas”. Pakilo į giedrą padangę dešimtys baltų balionių. Šį meno kūrinį pašventino į renginį atvykęs Panevėžio vyskupijos generalvikaras Robertas Pukenis, jam asistavo Kupiškio dekanas kanauninkas Vladas Rabašauskas.
Svečiai iš apskrities ir pensionatų apsilankė koplytėlėje, socialinio užimtumo patalpose, apžiūrėjo visą Kupiškio pensionato miestelį.
Iki paskelbto “Nerijos” grupės koncerto gyventojai ir juos aplankyti atvykusieji giminaičiai, bičiuliai turėjo gražaus laiko pabendrauti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ