Kupiškyje ir vėl tęsiasi niekuo dėtų šunų gaudynės. Tuo užsiimantys rajono medžioklės žinovai neatsižvelgia nei į kaimynų, nei į vaikų prašymus.
Atsargiai – vėl šungaudžiai
Praėjusią vasarą “Kupiškėnų mintys„ ne kartą rašė apie itin necivilizuotą keturkojų gaudymą ir jiems pritaikomą eutanaziją. Atrodo, kad po tokių straipsnių serijos šungaudžiai nurimo. Deja, visai neilgam.
Šeštadienį į budintį redakcijos telefoną ašarodama paskambino Lauko g. 28-ojo namo gyventoja Laima Masiulienė. Pasirodo, penktadienį, apie 11 val., nutrūko jų kieme visada tvarkingai rištas vilkšunis. Kaimynai vieni kitų šunis pakankamai gerai pažįsta. Tad triukšmo be reikalo nekėlė. Laukė, kada iš mokyklos grįš namo savininkės sūnūs (L. Masiulienė su vyru visą dieną dirba). Bet dar gerokai prieš jiems pasirodant, Liudo Giros gatvės 13 name gyvenanti moteris, išsigandusi į jos kiemą įbėgusio ir ne mažiau pasimetusio keturkojo, nedelsdama paskambino Kupiškio rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, bandė priskambinti ir rajono Savivaldybės vyresniajam specialistui, atsakingam už miesto tvarką (vadinasi, ir už beglobių šunų problemų sprendimą – Aut. past.), Antanui Odinui. Paaiškėjus, kad šis specialistas atostogauha, jo funkcijas perėmė Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyr. specialistė Adelė Birutė Šileikienė. Tiesa, pakalbinta telefonu moteris neiškart prisipažino, kad būtent ji ir kreipėsi į rajono medžioklės žinovą Bronių Juodviršį. Nors vyras sakė, kad šios darbuotojos nepažįsta, pati A. Šileikienė tvirtino, kad su šiuo asmeniu rajono Savivaldybės administracija yra sudariusi sutartį dėl beglobių gyvūnų „sutvarkymo“.
Kas labiau bijojo?
Apie nežinia kieno belaigantį šunį buvo informuotas ir veterinarijos tarnybos vyresnysis specialistas Mindaugas Papuška. Jis ir aptiko lauko sandėliuke ant malkų rietuvės virpantį vilkšunį. Šuo, pasak M. Papuškos, buvo su tvarkingu antkakliu, akivaizdžiai buvo matyti, kad tai šeimininkų prižiūrėtas ir mylėtas gyvūnas, taigi įtarimo, kad tai valkataujantis bastūnas net nekilo. Meiliai pakalbintas šuo prisileido veterinarijos darbuotoją. M. Papuška apžiūrėjęs šunį nustatė, kad jokių išorinių pasiutligei būdingų klinikinių požymių – seilėtekio, agresijos ar hidrofobijos (vandens baimė, šuo netgi bijo lakti vandenį – Aut. past.) nebuvo.
Žinoma toks šuo, nenustačius jo šeimininko, o tam labai trukdo tai, kad antkaklyje nėra nurodomas gyvūno savininkas, turėjo patekti į gyvūnų prieglaudą, kitaip tariant, karantiną. Čia 14 dienų jis turėjo būti stebimas, o vėliau atiduotas jį priglausti pasiryžusiems žmonėms. Kaip žinia, jokio karantino, teisingiau pasakius gyvūnų globos namų mūsų mieste ir rajone nėra. Tad paprasčiausia išeitis, pasak vienos iš šios istorijos liudytojų, tą šunį tiesiog nugalabyti. Laimei, taip pasielgta nebuvo.
Atiduoti bet kam, tik gal ne šuns patiekalų gurmanams
Bet ir vėlesnis poelgis sunkiai dera su normaliu žmogiškumu. Medžioklės žinovas B. Juodviršis sakė, kad toje situacijoje jis likęs vienui vienas šuns globa turintis pasirūpinti žmogus. Tai jam pavedusi Savivaldybės specialistė. Tad vyriškis tik lengviau atsikvėpė, kai pro šalį važiuojantis nepažįstamas vyras pasisiūlė draugišką keturkojį priglausti. Už šuns likimą atsakingas medžioklės žinovas taip ir nesugebėjo užsirašyti nei nepažįstamojo vardo, nei koordinačių. Taigi dabar guvaus ir vaikų mylimo šuns šeima gali guostis nebent viena viltimi, kad po šio straipsnio keturkojis bičiulis (jei jis nesulaukė kokio liūdno galo) kaip nors pasieks savuosius namus. Gal nepažįstamas pakeleivis supras, kad Bartas (toks buvo šuns vardas) ilgisi savo namų ir jo laukiančių šeimininkų.
Žinoma, paklausite koks šio straipsnio moralas?
Padaryti šunis benamiais draudžiama “Šunų laikymo Kupiškio rajone taisyklėse„ (2006 m. birželio 22 d. Nr. TS-132). Tose pat taisyklėse teigiama, kad benamiais šunimis laikomi tie, kurie yra be šeimininko, valkatauja parke, kieme, gatvėje, transporto priemonėse, rūsyje, turguje, sode, mokyklos, vaikų darželio teritorijoje ir kt.
Koks ekspertas nustatys ar šuo tikrai benamis?
Įdomu kokiai kategorijai priklauso šuo laikinai (trumpam) nutrūkęs nuo grandinės, juolab kad ir žmonės, kaip byloja liaudies išmintis, kartais “nutrūksta nuo tos pačios grandinės„?
Tose pat taisyklėse tvirtinama, kad apie pastebėtus benamius šunis gyventojai turi pranešti seniūnams, Kupiškio mieste – Savivaldybės administracijos specialistui, atsakingam už miesto tvarką. Liudo Giros gatvės 13 name gyvenanti moteris, nejuokais išsigandusi nekviesto svečio taip ir padarė. Moteris tikėjo, jog jai pavyks prisikviesti valkataujančius šunis gaudančią specialią tarnybą.
Deja, ji klydo, nes nuo žagrės iki normalių europietiškų ir civilizuotų tarnybų mums dar toli. Išgąsdintai moteriai belieka guostis, kad šuo tiesiog nebuvo užtvatintas jos pačios kieme.
Beglobių gyvūnų priežiūros vizijos nematyti
Tiesa, pavojingų užkrečiamų židinių vietose benamius šunis leidžiama naikinti, suderinus su Kupiškio rajono valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba ir seniūnijomis. Tačiau tokio poreikio, kaip tikino veterinarijos specialistas M. Papuška, tikrai nebuvę.
Šis atvejis, be abejo, ir galėtų likti eiliniu, jei ne dažnokai pasikartojančios analogiškos istorijos, kai pasimetę gyvūnai patikimi ne profesionalų, o mažai ką išmananačių Savivaldybės klerkų ar medžioklės asų žiniai. Įdomu, kaip į tokius veiksmus pasižiūrėtų atsakingi ES pareigūnai. Ko gero, Kupiškis nebeatrodytų toks patraukus miestelis. Nes čia dar tebegalioja džiunglių įstatymai. Žinoma tikėtis, kad mūsų mieste galėtų atsirasti gyvūnų priežiūros (ar globos) centras, būtų tikrai utopiška. Ir visgi Europos Sąjungos struktūriniai fondai ir tokiems tikslams skiria milijonus eurų. Bet ką čia milijonai, kai dirbama dar vis lazda ir kūju.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS