Salamiestis iš daugelio kaimų išsiskiria tuo, kad turi ne tik bažnyčią, bet ir dvarą. Duomenų, kaip atrodė dvaro pastatai 16 a. pab. – 17 a. pradžioje, kuomet jį valdė kunigaikščiai Radvilos, rasti nepavyko. Vėliau Salamiesčio dvaro šeimininkai buvo grafai Marikoniai ir Tiškevičiai. Spėjama, kad dabar išlikę klasicistiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 19 a. trečiame dešimtmetyje. Norint patikslinti jų atsiradimo datą, pasak rajono Savivaldybės paminklotvarkininko Vinco Dičkaus, reikėtų atlikti istorinius tyrimus. Tie tyrimai yra brangūs ir vargu ar kas nors šiuo metu tuo užsiimtų.
Prasidėjus Lietuvoje 1922 m. žemės reformai daug dvarų buvo išparceliuota. Tiškevičiai dvaro žemes ir pastatą atidavė valstybei. Iš Vabalninko 1927 m. čia buvo perkelta kunigaikštienės Birutės mergaičių žemės ūkio mokykla.
Antrojo pasaulinio karo metais dvaro šeimininkai keitėsi. Vėliau jis ištuštėjo. Po to jame gyveno šeimos. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi kolūkio kontora, biblioteka, mokykla, kultūros namai, buvo demonstruojami kino filmai.
Pasidomėjome, kaip šis dvaras atrodo šiandien, kam naudojamos jo patalpos.
Salamiesčio dvare, kuris dabar priklauso Savivaldybei, šiuo metu veikia laisvalaikio centras. Jau metus jam vadovaujantis Almantas Totoris mielai sutiko pavedžioti po senąjį dvaro pastatą. Pasak jo, po didžiąja sale yra rūsys, kur vietos ūkininkas laiko daržoves. Iš kitos pusės matyti sovietinių laikų baltų plytų priestatas visiškai nederantis prie senosios dvaro architektūros. Jis, anot A. Totorio, priklauso keliems akcininkams. Ten yra laikomi grūdai. Paskutinį kartą dvaro patalpos buvo remontuotos 2000 m. ir vėl čia atgaivinta kultūrinė veikla. Dukart per savaitę į šaltokas patalpas (krosnys tebestovi, bet jau pabirėjusios ir prašyte prašosi remonto) repetuoti renkasi „Dvaro“ kapelos muzikantai. Vietos jaunimas čia ateina į treniruoklių salę. Kasmet daug salamiestėnų ir gretimų kaimų gyventojų sutraukia tradicinė kasmetinė šventė „Atverkim sveteliams vartelius“, švenčiamos Velykos, Motinos diena ir kitos kalendorinės šventės.
Liūdnokai atrodo užkalti dvaro langai. Taip padaryta ne šilumos taupymo , o labiau saugumo sumetimais. Graibštukai ir chuliganai įsigudrina prikrėsti eibių įlindę ir per vieną salėje atsiveriantį langą. Ypač neramu būna per jaunimo diskotekas, kurių centro vadovas, jei nebus rimtai išspręstas apsaugos klausimas, nebenorėtų rengti.
Pastate nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Žiemą koncertuoti profesionalesnį kolektyvą būtų gėda, anot A. Totorio, ir pasikviesti. Tačiau žmonėms suėjimų ir švenčių tikrai reikia. Salamiestis apskritai garsėja kaip muzikalių ir dainingų žmonių kraštas. Labai daug salamiestėnų vaikų lankė ar lanko muzikos mokyklą. „:Dvaro“ kapelos muzikantai savo kraštą garsina ir televizijoje, ir koncertuodami kituose rajonuose. Antai birželio 2 d. jie yra pakviesti Į Niuronis (Anykščių r.) dalyvauti „Bėk, bėk, žirgeli“ šventėje.
Didžiulę dvaro aplinką padeda tvarkyti žmonės, dirbantys viešuosius darbus. Apipjauti vienam, pasak A. Totorio, šiuos plotus būtų tikrai nelengva.
Surizikavome ir patrūnijusiais laiptais užsikabarojome į dvaro palėpę. Čia bandėme surasti senosios šio pastato istorijos pėdsakų. Jogd kažkada dvare klegėjo moksleivių balsai, paliudijo keletas senų mokyklinių suolų. Radome ir inkilėlį bei didžiulių išklibusių rėmų. Kas žino, gal jie rėmino kokio netolimos praeities dievuko, pavyzdžiui, Stalino ar Lenino, atvaizdą. Kampe kėpsojo parūdijęs į metalinę statinę panašus įrenginys – centrinio šildymo katilo liekana.
Reikia pripažinti, kad dvaro palėpė labai nuliūdino, nes daugiau kažkokių ypatingų senienų tarp paukščių mėšlo, spalių ir šiferio duženų ten neaptikome. Gana įspūdingai prieš akis atsivėrė kokių šešių metrų aukščio kaminai ir maloniai šildė nuo saulės įkaitęs stogas – didžiausias kontrastas storasienėms, dvelkiančioms šalčiu dvaro patalpoms. Pafantazavom, kad čia galėtų būti miegamieji su židiniais, o pokylių salės ir svetainės – apačioje.
Į galvą taip pat toptelėjo mintis, kad atsiradęs koks nors turtingas investuotojas dar galėtų šį pastatą paversti tikrai gyvybinga, funkcionalia ir estetiška vieta. Tam gal ir beprotiškų pinigų neprireiktų. Gyvenimas gerėja ir belieka tikėtis, kad šio klasicistinės architektūros pavyzdžio neištiks toks likimas, kaip netoliese begriūvančių kumetyno pastatų.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ