Sunku net įsivaizduoti, kad XXI amžiaus Lietuvoje, kai visi tik ir kalba apie nuolat gerėjantį gyvenimą, žmonės gyvena taip, kaip mes pamatėme, apsilankę pas visai šalia Kupiškio įsikūrusius dar palyginti nesenus gyvenimo draugus – 43 metų moterį ir septyneriais metais už ją vyresnį vyrą.
Einant šalia geležinkelio bėgių nuo Kupiškio Skapiškio link, koks kilometras nuo rajono centro mus užpuolė piktai lodamas juodas šuo. Dažniausiai taip ištikimas žmogaus draugas gina savo namus, bet netoliese jokių namų nesimatė. Geriau apsidairę, tarp eglių pamatėme kažką baltuojant. Keletą kartų garsiai pasilabinus, iš eglynėlio išgirdome murmesį, kurį galėjome traktuoti kaip atsakymą į pasisveikinimą. Paprašėme pasišaukti šunį, kad galėtume ramiai pasikalbėti su eglyne esančiais žmonėmis. Iš pradžių mūsų prašymas entuziastingo palaikymo nesulaukė, bet kiek ilgiau pasikalbėjus, sargas buvo atšauktas iš tarnybos.
Vaizdas ne silpnų nervų žiūrovams
Kai šuo buvo pririštas, įžengėme į iš visų pusių eglėmis ir lapuočiais apsuptą aikštelę, kurioje, pasirodo, jau trečias mėnuo gyvena iš žmonių visuomenės išmesta pora.
Toje aikštelėje, kurioje skraido spiečiai uodų, yra įrengtas gyvenamasis būstas – iš kartono dėžių ir polietileno atplaišų pastatyta nedidelė būdelė, kurioje sumesta škurlių krūva, atstojanti patalynę. Čia miško gyventojai miega. Visa kokių dvidešimties kvadratinių metrų aikštelė primėtyta visokiausių atliekų – dvokiančių maisto likučių, įvairių butelių, skarmalų. Viduryje to šiurpą keliančio šiukšlyno dega laužas. Jame verda puodas, iki viršaus prikrautas šiukšlių konteineriuose rastų kepenų. Žmonės ruošiasi vakarieniauti. Ilgai tokiuose rūmuose nepasisvečiuosi, kvapą tiesiog gniaužia, todėl greitai bandome susipažinti su šeimininkais.
Kažkada gyveno ir dirbo
Pakalbinta miško moteris prisistato. Pasirodo ji yra ne vienam rajono gyventojui neblogai pažįstama Nijolė Biškauskienė. Kaip ji pati pasakojo, kažkada dirbo rajono komunalinėse įstaigose. Jos darbas buvęs puošti miestą. Anot jos, visos gėlytės buvo jos sodintos ir medeliai buvo jos prižiūrėti. Normaliai gyvenusi moteris į gyvenimą yra išleidusi penkis vaikus. Dabar jie gyvena Panevėžyje. Kai kurie jau yra sukūrę savo šeimas. Ponia Nijolė yra kelių anūkų močiutė.
Moteris sakė, kad jai metų ne taip jau daug – tik keturiasdešimt treji. Žinoma, jos paso netikrinome. Kažin, ar ji išvis turi kokį dokumentą. Tačiau pažiūrėjus į vos ne su naktiniu peniuaru dvokiančių kepenų laukiančią moterį, sakytum, kad jai mažų mažiausiai šešiasdešimt.
Su vyru, kilusiu taip pat iš mūsų rajono, ji gyvena jau senokai. Žmogus po patirtos galvos traumos serga epilepsija (galvos smegenų susirgimas su periodiškai užeinančiais priepuoliais, pasireiškiančiais sąmonės netekimu ir traukuliais), todėl ji yra nuolat pasirengusi padėti ištikus priepuoliui.
Pats vyriškis, pagaliau išdrįsęs prabilti, sakė kažkada dirbęs traktorininku keliuose ūkiuose. Dabar yra invalidas. Tuo nesunku patikėti – kairėje jo kaukolės pusėje matyti pakankamai gilus įdubimas, bylojantis apie kažkada gautą smūgį galvon.
Taigi, kažkada abu nelaimėliai gyveno ir dirbo. Dabar jau nedebirba ir nebegyvena. Kas juos nugramzdino į gyvenimo dugną, žmonės nebuvo linkę kalbėti. Šiandien jie tiesiog būna savo kančioje ir tiek.
Atrodo, taip stumiant dienas bet kokie jausmai jau seniai turėtų būti atbukę, bet baimės jausmas miško žmonėms dar nėra svetimas. Jie patenkinti, kad turi juodąjį šunį Arą, kurį kažkada N. Bušinskienė gavo dovanų. Mat, jei ne jis, kas nors ateitų, ir miško aikštelėje nieko nebeliktų….Pasirodo, tas baisus šiukšlynas dar yra ir turtas, kurį reikia nuo neprašytų svečių saugoti.
Į savo namus pora pareina tik pernakvoti. Dieną reikia rūpintis prasimaitinimu. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis – miesto šiukšlių konteineriuose rastas gėris. Paklausta, kokie konteineriai turtingiausi, moteris atsako, kad daugiausiai reikalingų daiktų galima rasti konteineriuose prie “Norfos„ ir prie “Leader price„.
Giminės poros seniai atsisakė
Abu miško žmonės nėra visai vieniši. Vyriškis turi brolį, kuris gyvena su šeima, bet jo nepriima ir nepadeda.
Pati N. Biškauskienė irgi turi brolį ir seserį, gyvenančius Anykščių rajone, vaikus, dirbančius Panevėžyje. Dar gyvi jos tėvai, kurie, suprantama, gyvena iš pensijos. Ponia Nijolė žino, kad visa jos giminė sunkiai verčiasi ir nejaučia apmaudo, kad yra palikta likimo valiai.
Miško žmonės sako, kad praėjusiais metais kreipėsi pagalbos į Savivaldybę, bet nei Socialinės paramos skyriaus darbuotojai, nei buvęs meras Leonas Apšega jiems jokios pagalbos nesuteikė. Tada jie pasijuto visų apleisti. Žiemą praleido prisiglaudę pas ūkininką, o dabar gyvena saulės beveik niekada nematančioje miško tankmėje.
Uždelsto veikimo bomba
Šalia benamių stovyklos esančių kaimų gyventojai yra visiškai nepatenkinti tokia kaimynyste. Kaimo žmonės baiminasi, kad iš jų kiemų nepradėtų dingti vištos, daržovės, kibirai ar dviračiai. Jie mano, kad miško tankmėje tiksi uždelsto veikimo bomba. Kol miškiniai tenkinasi konteineriuose rastais produktais ir daiktais, kuriuos už grašius galima kam nors parduoti, gal jie ir nepradės vagiliauti. O kas bus, jei jiems praeis noras knistis po konteinerius?
Be to, gyventojai sakė, kad kartais pro tą vietą iš mokyklos grįžta vaikai. Dabar jie priversti sukti toliau – bijo ir miškinių, ir juos saugančio ištikimojo Aro.
Pasiklausinėjus kelių juos pažinojusių žmonių apie dabartinių miškinių praeitį, sužinojome, kad jie abu anksčiau buvo teisti. Šiaip jau mūsų herojų charakteristikos nėra labai teigiamos. Todėl atrodo, kad nesidžiaugiantys tokia kaimynyste kaimų gyventojai ir ūkininkai nerimauja ne be pagrindo.
Ką daryti?
Iš miško žmonių nelabai rišlių pasakojimų buvo galima suprasti, kad senoji rajono valdžia jiems atsuko… nugarą, o į naująją jie dar nesikreipė. Kituose “Kupiškėnų minčių„ numeriuose skaitykite, ką apie šią problemą mano valstybinių struktūrų tarnautojai ir pareigūnai. Aiškinsimės, ar valstybės pareigūnai išvis žino, ką daryti, kai gimsta neordinarinė situacija.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS