Kupos ir Lėvens upių santakoje įsikūręs Kupiškis patrauklus kupiškėnams ir miesto svečiams. Pavasarėjančiame mieste dar trūksta spalvų, tačiau neilgai trukus jis užsijuos žaliąją skraistę. Tačiau pirmajam Kupiškio rajono architektui (1959-1979 metais), pirmojo miesto bendrojo plano, patvirtinto 1964 m., bendraautoriui Alfonsui Šiliniui skauda širdį žvelgiant į, kaip jis pats sako, sudarkytus, skurstančius medžius, nors miesto valdžia vis deklaruoja tvarkymą. Antradienio rytmetį, bevaikščiojant po miestą ir žvalgantis į augmeniją, buvęs architektas dalijosi prisiminimais apie mūsų žaliąjį turtą, atkreipė dėmesį į vietas, kurias, formuojant erdvę, būtina apsodinti medžiais.
Vertinant miestiečių gyvenimo kokybę, dažnai pažymima, kad natūralūs gamtos elementai, tokie kaip medžiai ir vanduo, miestus daro patrauklesnius, o gyvenamąją aplinką sveikesnę ir kokybiškesnę. Nuolatinis technologijų vystymasis keičia žmonių sąmonę, prioritetus. Siekiant darnos su aplinka ir savimi pačiu, atsigręžiama į natūralumą, ekologiškumą. Medžiai – naudingiausia želdynų sistemos dalis ne tik todėl, kad jie grynina orą, sulaiko dulkes, turtina gamtinę aplinką, atlieka aplinkos erdvinį formavimą, bet ir socialine reikšme. Nustatyta, kad želdynai mažina stresą, agresyvumą, veikia raminančiai.
A. Šilinis sakė, kad Kupiškis praeityje nepasižymėjo gausiais želdiniais. Specialiai įrengtų, medžiais apsodintų teritorijų nebuvo, išskyrus pavienius medžius namų valdose ir pradėtose formuoti Gedimino ir Vytauto gatvėse. Kupos pakrantėse, iki pat upės vagos buvo dirbama žemė, daržai. Po karo pirmieji medeliai pasodinti pertvarkytoje turgaus aikštėje miesto centre (dabar – L. Stuokos-Gucevičiaus aikštė, kurią juosia atauginimo reikalingi medžių kuokštai). Kupiškio miesto želdynų plėtimui, medelių sodinimui daugiau dėmesio pradėta skirti nuo 1960 m. Tada užbaigta Kupiškio vidurinės mokyklos statyba ir palei jos teritoriją Vytauto ir Vilniaus gatvėse pasodintos liepaitės. 1961 m. šiais medžiais pasipuošė ir Atgimimo gatvė. Tik štai vienmečių medžių likimas nevienodas. Liepos šalia gimnazijos, Vilniaus gatvėje, be karpymų, žalojimų, nepaliestos natūraliai auga. Jos – itin vykęs pavyzdys, kaip turėtų būtų prižiūrimi ir kiti medžiai. Tuo tarpu šių liepų vienaamžės Atgimimo gatvėje nugenėtos, paliekant tik stuobrį.
Pasak pašnekovo, nuo 1964 m. buvo pradėta formuoti miesto ir jo apylinkių teritorijų želdinių sistema, apjungianti vienintelę tuo metu Kupiškio poilsiavietę Pyragių ežerą, Kupos upės pakrantes, statomo stadiono greta piliakalnio teritoriją, jaunų ąžuolų grupę buvusiame ąžuolyne miesto pietinėje dalyje. Vykdant statybas buvo stengtasi atsisukti į upės pusę. 1968–1982 m. suprojektuotas ir pastatytas Krantinės gyvenamasis kvartalas, įrengtos visos reikalingos inžinerinės komunikacijos. Tuo pačiu Krantinės gatvė buvo apsodinta medeliais. A. Šilinis pastebi, kad medelių sodinimo darbai nutrūko prieš ketvirtį amžiaus ir neužbaigti iki šiol, nepaisant pasisakymų apie Kupos upės slėnio tvarkymą miesto centre. Krantinės gatvėje medžių rikiuotė baigiasi prie „Saulutės“ darželio. Buvusio architekto nuomone, formuojant erdvę, kuri įsilietų į pagrindinę žaliojo ploto ašį, kertančią miestą, būtina sodinti ąžuolus arba klevus kitoje šios gatvės pusėje, tarp dviejų pėsčiųjų tiltų. Tam yra labai dėkinga erdvė, kuriai netrukdo elektros stulpai, medžiai galėtų laisvai augti.
Pasak A. Šilinio, neatsodinami nudžiūvę ar sunaikinti medeliai visame mieste, nevykdoma kompleksinė želdynų plėtra, jų gausinimas formuojant mūsų aplinką. Keisčiausia pašnekovui, kad jau keliolika metų Kupiškyje vyrauja neleistinas medžių naikinimas, taikant, anot jo, niekuo nepagrįstas įvairiausias formas: medelių nupjovimą, kai paliekami stuobriai, neleistiną apipjaustymą, taip pat kertant medžius prieš keliasdešimt metų pasodintoje medžių grupėje, motyvuojant tuo, kad neva būtų mažiau lapų, neužstotų šviesos, netrukdytų praeiviams, transportui ir pan. „Rajono Savivaldybė ir jai priklausančios tarnybos turi imtis ryžtingų veiksmų, kad medžių pavertimas negyvybingais baigtųsi, atauginti nevykusiai apipjaustytus medžius, ojuos naikinti tik išskirtiniais atvejais“, – sakė buvęs miesto architektas A. Šilinis.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ