Jadvyga Piligrimienė, jau įžengusi į savo gyvenimo devintąją dešimtį, vartydama šeimos archyvą “Mintims„ pasakojo, jog Kupiškyje gyvena nuo vaikystės. Sukūrusi šeimą kurį laiką praleido Pasvalio rajone, tačiau kai tik buvo galimybė grįžti atgal ir įsikurti netoli tėvų gryčiukės S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, tai kitose vietose būsto su vaikais ir nebesižvalgė.
Ji prisiminė savo gimtinę Šimonių seniūnijos Melaišių kaime ir kad pirmąsias dvi klases baigė Jurgeliškių pradinėje. Dėdė Rasiulis, mamos brolis, net įkalbinėjęs jos tėvelius mergaitę palikti gyventi kaime, kad vėliau taptų jo, įpėdinių neturinčio, ūkio paveldėtoja. Tačiau jos tėvai, Salomėja ir Antanas Balnos, tokiai minčiai nepritarė ir Jadvyga nuo dešimties metų jau buvo nuolatinė miesto gyventoja.
Sutuoktinių Balnų šeima nuosavo kampo neturėjo, jį nuomodavosi. Motina šeimininkaudavo namuose, turėdavo ūkelį – su karvute, auginamu paršu, keliomis vištomis. Kiek pati J. Piligrimienė nuo paauglystės ir iš namiškių vėlesnių pasakojimų prisimena, tėvas mokėjo įvairių amatų ir būdavo priimamas į skardininkų, kalvių dirbtuvėles. Ne vieną kartą tėvelį, kartu su ja ėjusį, girdėjo sakantį, jog akmenų grindiniu nudardančios lineikos ar žiemos keliu nušliuožiančio važelio metaliniai apkaustai – jo rankų darbo. Daug metų jis dirbo Koneliui, vėliau Šmidtui priklausančiame malūne, prižiūrėjo jo įrenginius ir buvo vadinamas vyresniuoju malūnininku.
J. Piligrimienė sakė, kad jos tėvelis nebuvo labai šnekus, po sunkaus darbo norėdavo ramiau pabūti, tačiau ir bendradarbių, ir kaimynų buvo gerbiamas už geraširdiškumą, tvirtą žodį. Tarp savo bendraamžių darbininkų buvo pripažintas labiau išsilavinusiu, nes vaikystėje buvo baigęs Kupiškyje veikusią keturklasę akmeniniame pastate.
Jadvyga ir už ją jaunesni broliukai Antanas ir Alfonsas žinojo tėvelį esant ne visiškai sveiką – kasdien buvo perrišinėjama jo blauzdoje negyjanti žaizda, kartais jis pasiskųsdavo, jog ir viena akis mažai jam betarnaujanti. Vaikai tik iš tėvo pašnekesių su suaugusiais nuogirdų žinojo, kad jis buvo atkurtos Lietuvos valstybės gynėjas ir iš susirėmimų su priešais grįžo suluošintas.
Pasak J. Piligrimienės, Smetonos laikais artėjant valstybinėms šventėms, žmonės vis sušnekdavo ir apie Lietuvos kariuomenės savanorių pagerbimą, įvertinimą. Vienu metu ir jų šeimoje dažniau pradėta kalbėti, jog tėvelis irgi galėtų pasinaudoti Valstybės numatyta materialine parama. Paaiškėjo, kad Antanas Balna yra nusipelnęs gauti ne tik materialinį atlygį (arba 12 hektarų žemės, arba 6 tūkst. litų), bet ir būti apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Šio Valstybės apdovanojimo A. Balnai dokumentas buvo užpildytas 1937 m. sausio 30 dieną.
Iš kito dokumento sužinome, jog kupiškėnas A. Balna į Lietuvos kariuomenę savanoriu įstojo 1919 metų birželio 16 dieną, jam teko dalyvauti Lietuvos kariuomenės susirėmimuose su bolševikais ir bermontininkais Radviliškio rajono vietovėse.
Savanorio dukters Jadvygos žiniomis, jos tėvas gavo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams skirtąją valstybės materialinę paramą. Ėmė ją pinigais ir pagaliau įsigijo nuosavą namuką su nedideliu žemės lopinėliu. Ten ir nugyveno savo amžių. A. Balna mirė 1954 metais.
Jo žmona Salomėja senatvėje persikėlė gyventi pas visai netoliese įsikūrusią dukterį Jadvygą, užgeso sulaukusi 95-erių, o J. Piligrimienės močiutė šiame pasaulyje viešėjo net 113 metų.
J. Piligrimienės abiejų brolių irgi jau nebėra tarp gyvųjų, tad visi tėvų svarbesnieji dokumentai, taip pat ir tėvo nuopelnus Lietuvai patvirtinantieji, liko jos žinioje.
Moteris sakė, jog apie tėvo savanorystę ir karo metais, ir per visą sovietmetį šeimoje buvo vengiama kalbėti. Medalis ir jį patvirtinantys dokumentai buvo užkišti už lubų lentų taip giliai, jog vėliau vos begalėjo iškrapštyti. Tačiau ne vienam miestelėnui A. Balnos praeitis buvo žinoma ir vis pasigirsdavo gandų, jog šeima yra tremtinųjų sąrašuose. Pasak J. Piligrimienės, motina vis džiovindavusi duonos. Toji grėsmė nuo jų atsitraukė tik tada, kai laikinai apsigyveno vienas kariškis.
Tėvo kovines relikvijas J. Piligrimienė nebesislapstydama apžiūrėjo tik prasidėjus Lietuvos atgimimo sąjūdžiui, o kai sužinojo, kad Kupiškio etnografijos muziejus rengia tarpukario Lietuvos valstybės atributikos parodą, šios įstaigos specialistams pasiūlė ir išsaugotą tėvo medalį. Po šios ekspozicijos J. Piligrimienės buvo pasiteirauta, ar nesutiktų šią šeimos relikviją patikėti saugoti muziejui. Tuokart moteris pasakiusi, kad nešis namo. Tačiau 2002 metais apsisprendė tėvo medalį atiduoti etnografijos muziejui, o sau pasilikti tik šio ženklo nuotraukas. Tegul vaikaičiai ir provaikaičiai žinos, kaip Tėvynės meilę, pasiaukojimą supratęs jų senelis ir prosenelis, paprastų miestelėnų sūnus.
Pasak etnografijos muziejaus specialisto istoriko Andriaus Kleniausko, tokie eksponatai fonduose yra tik du. Kupiškėno A. Balnos, Lietuvos jaunos valstybės gynėjo Savanorio medalis – didelė istorinė vertybė. Ponios Jadvygos Piligrimienės apsisprendimas patikėti šį ženklą saugoti muziejaus fonduose – pats teisingiausias.
J. Piligrimienė prisiminė, kaip skaudžiai tėvas išgyvenęs tą faktą, jog Vilniaus ir jo krašto Lietuvai grąžinimas buvo siejamas su Rusijos kariuomenės į Lietuvą įvedimu. “Pamenu, kaip jis liūdnai lingavo galvą„, – sakė žilagalvė moteris, pabrėždama, jog tėvo Tėvynės meilės supratimas buvęs gilus. Ji pridūrė, kad prie tėvui brangiausių dokumentų visada buvęs ir atvirukas, išleistas didvyriams Stepui Dariui ir Stasiui Girėnui pagerbti. Vėliau A. Balna didžiavosi, kad gyvena šių Atlanto nugalėtojų vardais pavadintoje gatvėje. Joje Lietuvos savanorio buvęs gyvenamasis namas, kurio šeimininkai jau senokai kiti žmonės, pažymėtas 22-uoju numeriu.
Savanorio dukra J. Piligrimienė, “Minčių„ šnekinama Vasario 16-osios išvakarėse, prisiminė, jog jos kartos žmonėms vaikystėje, paauglystėje patriotizmo jausmas buvo diegiamas labiau negu dabar, moteriai nesmagu girdėti, jog išjuokiami pedagogai už tai kam reikalauja, jog mokiniai mokėtų atmintinai valstybės himną. Ji prisiminė buvusią kasdieninę maldą į Aušros Vartų Mergelę, kad tautai būtų sugrąžintas lenkų užgrobtas Tėvų sostas – Vilnius.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ