Nežinančiam į kurį uostą plaukti, joks vėjas nepalankus. Šis Senekos posakis tiktų rajono Savivaldybei, susirūpinusiai Palėvenės buvusio dominikonų vienuolyno renovacijos galimybėmis. Ketvirtadienį per pasitarimą paaiškėjo, kad prieš ketinant siekti kokių nors fondų finansavimo, pirmiausia reikia žinoti, kam pinigų norima gauti – aiškios vizijos dėl buvusio vienuolyno komplekso ateities rajono valdžia neturi.
Pasitarimo rimtumą rodė jo dalyvių solidumas. Be rajono vadovų, Savivaldybės administracijos specialistų, vietos paveldosaugininkų, jame dalyvavo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis, Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė, Seimo nariai Viktoras Rinkevičius ir Vytautas Galvonas, Panevėžio vyskupijos kurijos generalinis vikaras Robertas Pukenis, dekanas kanauninkas Vladas Rabašauskas.
Pirmiausia, kad visiems būtų aišku, apie ką kalbama, buvo suorganizuota išvyka į Palėvenę, apžiūrėtas pats aptariamas objektas – unikalus ansamblis, dabar esantis apverktinos, avarinės būklės. Apie jį svečiams pasakojo Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vyriausias valstybinis inspektorius Kazys Stančikas.
Valandą po buvusio vienuolyno patalpas, spiginant šalčiui, išvaikščiojusi bateliais avinti apskrities viršininkė prisipažino įsimylėjusi šį ansamblį ir norinti išsaugoti jo skleidžiamą dvasią. Po apleisto vienuolyno pastatus vaikščioję pasitarimo dalyviai čia regėjo įvairias ateities vizijas: ir viešbutį, ir konferencijos salę, ir vienuolių celes, maitinimo bloką ir t. t. Visi sutarė dėl vieno – vienuolyno kompleksą būtina prikelti, padaryti jį patrauklų turistams.
Grįžus į Savivaldybės posėdžių salę, meras Leonas Apšega įvardijo pagrindinę problemą – nesiseka gauti finansavimo. Gaunamų lėšų vos pakanka tik tam, kad pastatai negriūtų. Pasak K. Stančiko, dabar būtina atlikti hidroizoliaciją, sutvarkyti stogus. Jo manymu, tokiam objektui būtinas šeimininkas – reikia, kad atsirastų viena organizacija, kuri rūpintųsi šiuo nacionalinės vertės objektu kompleksiškai.
Paminklosauginininkas Vincas Dičkus sakė, kad iki 2001 m. vienuolyno pastatams išleista 560 tūkst. litų. Apskrities viršininkė, kaip teigiamą bruožą siekiant tolesnio finansavimo, įvardijo investuotas į objektą lėšas – be tęstinumo jie būtų tarsi išmesti į balą.
Savivaldybės atstovai apgailestavo, kad pritarimo negavo nė vienas rengtas investicinis projektas. 2005 m. vasarį Lietuvos verslo paramos agentūrai teikta paraiška dėl Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų finansinės paramos gavimo. Buvo prašoma 670 tūkst. litų, už kuriuos būtų ruošiamas vienuolyno teritorijos techninis projektas, atliekama finansinė analizė, rengiamas detalusis planas ir pan. Tačiau gautas atsakymas, jog paraiška atmetama, nes Savivaldybė nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisę disponuoti vienuolyno teritorijoje esančia žeme. Prie Savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklausančių pastatų žemės sklypas nesuformuotas. Meras sakė įtariąs lobizmo apraiškas, kad mažesni rajonai dalijant ES pinigus apstumdomi, nes paradoksalu, kad dėl tos priežasties, kam prašyti pinigai, paraiška ir buvo atmesta. „Mums nesiseka, ką daryti?“ – klausė meras.
Generalinis vikaras R. Pukenis siūlė kurti viešąją įstaigą: vienoje pusėje – kurija, kitoje – apskritis, savivaldybė bei atviravo, jog kurija nenori iš savo kontrolės paleisti buvusio vienuolyno. Ji pageidauja, kad išliktų dvasiškumo erdvė, o buvęs vienuolynas tarnautų skleidžiant tikėjimą, kultūrą, būtų ekonominiškai naudingas. Galima remtis patirtimi tvarkant Liškiavos vienuolyną — kurti viešąją įstaigą, kuri rūpintųsi buvusio vienuolyno sutvarkymo klausimais.
Pasitarime pirmiausiai buvo siūloma sutvarkyti žemės sklypo nuosavybės reikalus, nes be to neprieinamos jokių fondų lėšos. Pasak A. Degučio, Savivaldybė, o ne kokie nors projektuotojai turi turėti aiškią idėją, viziją, ką šiame komplekse nori matyti ir turėti. Norint gauti finansavimą, reikia tiksliai apibrėžti funkcionalumą, kurti vietos veiklos grupę, rengti investicinius projektus. „Surengtas pasitarimas rodo dėmesį kultūros paveldui, ne visos savivaldybės pajudėjusios šio tikslo link. Kupiškis turi galimybių buvusio vienuolyno kompleksą pritaikyti kultūriniam turizmui. Nuo Savivaldybės priklauso, jog pravažiuojantys turistai susidomėtų ir užsuktų čia. Vien tik įrengtos patalpos nieko neduos, turi atsirasti veikla (galbūt amatai, kulinaris paveldas ir pan.), tapsianti traukos centru. Jei pastatysit viešbutį, – kodėl turiu jame nakvoti? Vienuolyno sutvarkymas – tik maža dalelė siekiant struktūrinių fondų lėšų. Savivaldybė turi žinoti, ką nori čia matyti. Reikia turėti idėją, viziją, sukurti strategiją. Susirinkti ir pasakyti, ką čia galima padaryti, – tai turėtų aptarti Savivaldybė“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas. Svarbiausia tai, ką įdomaus galima sukurti sau, rajono žmonėms, o ne kitiems. Kiti atvažiuos išgirdę, kaip čia gera.
Su Lietuva nori bendradarbiauti finansinis norvegų fondas. Yra galimybės teikti projektus jiems. Seimo narys V. Rinkevičius siūlė kurti vietos veiklos grupę, ruošti galimybių studiją ir siekti finansavimo iš kaimo plėtros programos „Leader“. Svarbiausia – globalus požiūris. Tam pritarė ir apskrities viršininkė G. Umbrasienė. Pasak jos, bėda, kai norime visko ir per vienerius metus. Reikia nusistatyti prioritetus ir kryptingai veikti. Buvusio vienuolyno erdvės, teritorija pakankama, kad atsirastų kultūrinis, bažnytinis administracinis objektas. Objekto unikalumas – papildoma trauka. Optimizmo pagrindas – į Lietuvą ateina daug pinigų. Tik, kaip Eglei žalčių karalienei, reikia numinti daug slenksčių, nes jie teka ne iš vieno šaltinėlio.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ