Konkursų į valstybės tarnybą skaidrumas neretai kelia abejonių, tačiau įrodyti, kad, pavyzdžiui, pretendentas užimti tam tikras pareigas yra numatytas iš anksto, – sunku.
Oponentai kelia klausimą, ar tie konkursai rimti, ar apskritai jie reikalingi ir turi prasmę, kai kitiems dalyviams duodama aiškiai suprasti, kad nekištų nosies, kur nereikia, kai akivaizdžiai stumiamas savas žmogus. (Ar ne todėl kažkokiu paslaptingu būdu prieš pat konkursą kiti pretendentai atsisako jame dalyvauti, ir lieka vienintelis, matyt, geidžiamiausias asmuo. Juk panašiai buvo ne kartą ir mūsų rajone! – Aut. past.) Kandidatų testavimas, pokalbis su jais yra geri atrankos metodai, tačiau kas gali garantuoti, kad pretendento pateikta veiklos programa, vizija yra jo paties sukurpta.
Rimtų spragų nemato
Nemažai kritikos sulaukta dėl mūsų rajone rengtų konkursų eiti ugdymo įstaigų vadovų pareigas. Tačiau oponentai nenori savo nuomonės pareikšti viešai, nes paprastai formalioji konkurso rengimo pusė yra nepriekaištinga, o emociniai niuansai ar gandeliai negali būti pagrindas skųsti konkurso rezultatus ar viešai reikšti savo nepasitenkinimą.
Pakomentuoti šią problemą paprašėme Švietimo ir mokslo ministerijos organizavimo skyriaus vedėjos Reginos Klepačienės.
Jos nuomone, skirti ugdymo įstaigos vadovą pagal tam tikrus kriterijus tam tikrai kadencijai būtų blogesnė tvarka, nei konkurso keliu. Anksčiau Švietimo įstatyme buvo nuostata, kad mokyklos direktoriai yra renkami 5 m. kadencijai. Tuo vadovai nebuvo patenkinti. Seimas šią nuostatą panaikino.
R. Klepačienė sakė, kad nematanti rimtų procedūrinių spragų, kurias galima būtų pripaišyti mokyklų direktorių konkursams. Dabargi į tokio konkurso komisiją įeina ministerijos atstovas arba tai pavedama kam nors iš apskrities. Be to, dalyvauja ir atitinkamos mokyklos tarybos pirmininkas, Savivaldybės vadovai ar kiti specialistai. Mokyklos direktorius – yra atsakingos pareigos. Nuo šio vadovo priklauso daugelio žmonių gyvenimas. Tad visų pirma žiūrima, kaip pretendentas į šias pareigas geba bendrauti, kokią mato mokyklos viziją, kaip planuoja ją įgyvendinti. Antra, toks konkursas yra viešas. Visi pretendentai žino, kad reikės konkuruoti. Pareigūnė akcentavo, kad kandidatų likimo nulemti tas, kuris rekomendavo – negali. Būna ir tokių konkursų, kur direktoriai neišrenkami, nes pretendentai neatitinka reikiamo lygio. Visgi tie, kurie tampa tų konkursų laimėtojais – paprastai yra pakankamai kompetentingi specialistai.
Paklausta apie pretendentų programų, vizijų patikimumą ir vertinimą, R. Klepačienė sakė, jog tai yra nedidelė vertinimo dalis. Konkurso komisijos nariai, susipažinę su tomis programomis, užduoda pretendentams klausimus. Jei žmogus nesugeba paaiškinti savo teiginių, neatsako į klausimus ta tema, galima spręsti, kad veiklos programa yra ne savarankiškai rengta.
Pareigūnė visgi pripažino, kad nėra susiformavusi pedagogų profesinės karjeros sistema, jie nėra ruošiami vadovo darbui. Šia linkme bus dirbama. Viską tobulinti – ribų nėra. Žinoma, ir šiuo metu mokyklų vadovai turi atestuotis, privalo nuolat mokytis, baigti atitinkamus kursus.
Direktorių žodis
Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos direktorės Vandos Vanagienės nuomone, mokyklų direktorių konkursams skaidrumo nestinga. Juk dalyvauja pakankamai rimta komisija, į kurios sudėtį įeina ministerijos, apskrities atstovai. Kaip pavyzdį ji paminėjo prieš kelerius metus vykusį konkursą Subačiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pareigoms, kur buvo išrinktas tikrai kompetentingiausias iš kandidatų. Be to, ir pretenduoti į šias pareigas gali tik švietimo politiką išmanantis, praktiškai susidūręs su pedagogo darbu, mokantis užsienio kalbą žmogus. Aiškūs kriterijai pretendentams jau savaime iš dalies atsijoja netinkamus kandidatus.
Jai panašiame konkurse dalyvauti neteko. Prieš dešimt metų buvo kita mokyklų direktorių skyrimo tvarka. Rajono Tarybai pasiūlius, jos kandidatūrą tvirtino apskrities valdžia.
Salamiesčio pagrindinės mokyklos direktorius Dalius Žvybas teigė, kad jam tokie konkursai truputį kelia juoką ir yra savotiškas akių dūmimas. Dėl jų skaidrumo nieko negalįs pasakyti, nes susidurti neteko. Tačiau Savivaldybė neretai tokiais atvejais yra įvaroma į kvailus rėmus. Pavyzdžiui, vienas pretendentas žinomas žmogus, o kitas – nepažįstamas. Jeigu abu parodys labai geras žinias, svarstyklių lėkštelė vis tiek krypti gali į žinomojo pusę, kadangi vadovams svarbu, kad tam tikras pareigas eitų žmogus, kurio ne tik dalykinės, bet ir charakterio savybės nekelia abejonių. Juk svarbu žinoti, koks žmogus vadovaus, ar jis moka bendrauti, ar sugeba praktiškai dirbti, ar nepridarys nuostolių, ar pagaliau nepiktnaudžiauja alkoholiu.
Kita vertus, sakė D. Žvybas, tokie konkursai neatitinka šių laikų dvasios. Koks ten konkursas, jei dažnai reikia kalbinti žmones, kad eitų į mokyklos direktoriaus vietą. Kodėl taip yra? O todėl, kad direktorius mokykloje praktiškai atsako už viską – ir už žmones, ir už įvairius ūkinius bei finansinius reikalus, bet atlyginimą gauna kartais mažesnį už didesniu krūviu dirbančio pedagogo ar eilinio vadybininko.
Jis mokyklos direktoriumi tapo 1994 m. Į šias pareigas buvo rekomenduotas prieš tai buvusios mokyklos vadovės, pritarus mokytojų kolektyvui, jo kandidatūrą patvirtino tuometinis rajono Švietimo skyriaus vedėjas. D. Žvybas manąs, kad tokia mokyklos direktoriaus skyrimo tvarka tikrai buvo ne pati blogiausia. Paprastai visuomet būdavo atrenkami tinkami kandidatai ir be specialių konkursų, atsižvelgiama ne į partinę priklausomybę, o į tai, kaip žmogus sugeba dirbti.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ