Niekas negalime atsižadėti lazdos, ubago terbos ir “tiurmos„, byloja mūsų senolių išmintis. Neretai gyvenimo svajonės, norai, viltys ir telieka tik iliuzijos. O po jų dažniausiai seka nusivylimas gyvenimu, alkoholis, savižudybės ar tiesiog egzistavimas anapus ribos.
Tai ypač ryškiai atsispindi naujametinės eglutės burbulų ir prabangių šukuosenų fone. Niekas nebando įtikinti, kad šie šventiniai aksesuarai yra gėdingi ar nereikalingi. Priešingai. Tačiau psichologai tvirtina, kad net 98 proc. depresija sergančiųj pacientų, liga ypač paūmėja per didžiąsias šventes. Taigi, bešvęsdami pasistenkime nepamiršti it tų, kurie savo ar Dievo valia atsidūrė tiesiog sąvartyne ir tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme.
Priklausomybė ignoruoja likimą
Daugelio jų likimas panašus: kažkada baigta profesinė technikos mokykla, technikumas, buvo linksmos, gausios vestuvės, jų registracija Civilinės metrikacijos skyriuje, kūdikio gimimas, o po to – jau kaip likimas lėmė. Išgertuvės, muštynės, ar iš karo Afganistane atsineštų traumų ir išgyvenimų košmarai. Dar vėliau landynės panašaus likimo draugų prieglobstyje ir pats tikriausias “Sąvartyno Respublikos„ piliečio statusas.
Birželio mėnesį “Mintys“ jau rašė apie prie Byčių įrengtą miesto sąvartyną ir čia knibždėte knibždančias tarakonų ordas (straipsnyje “Būkite pasveikinti Tarakonų Respublikos “piliečiai„).
Šį kartą kelsime ne žiemą įmigusius tarakonus, o, kiek leis diskretiškumo ribos, pabendrausime su “etatiniais„ Byčių sąvartyno darbuotojais. Dėl etikos sumetimų veikėjų vardai pakeisti, o ir jų veidus išvysite tik probėgšmais.
12 metų stažas be alkoholio, ir kas iš to?
ARVYDAS, buvęs santechnikas. Pasak vyro, santechniko kvalifikaciją prarado prieš keliolika metų, kai pradėjo gerti lyg patrakęs, mat dar mokyklos laikais pamilta gražuolė mergina, o vėliau ir jo vaikų motina, iškeitė jį į žymiai perspektyvesnį vairuotoją. Dabar gyvena lyg ir Akmenėje. Buvusi žmona ir du sūnūs tėvo gėdijasi, netgi alimentų atsisakė, kad vėliau nereikėtų jo senatvėje karšinti. Dabar Arvydas tikina jau 12 metų į burną nė lašelio neimąs. Bandė įsidarbinti santechniku, šaltkalviu, deja, niekam jo paslaugų neprireikė. Taip vyras vėl grįžo į sąvartyną. Kasdien čia eina kaip į darbą. Renka metalo laužą, sako, kartais tenka rasti net auksinių vestuvinių žiedų, auskarų, grandinėlių, pora kartų aptiko senovinių dar “carskų„ sidabrinių monetų. Sako, šiuo metu turi ir gyvenamą kampą. Tik va, deja vilties iš esmės pakeisti savo gyvenimą vyras nebeturi. Laisvalaikiu, sako, mėgsta skaityti “365 Dao įžvalgas kasdienai„. Knygelė, pasak pašnekovo, nuo nuolatinio skaitymo jau gerokai apšiurusi, kaip ir visas jo gyvenimas. Vyro paklausus, kaip į jo gyvenimo būdą reaguoja kolegos iš sąvartyno, Arvydas atsakė, kad ji laiko keistuoliu, bet neužgaulioja ir neskriaudžia. Apskritai Byčių sąvartyno gyventojai gan draugiški ir tolerantiški.
Sąvartyno moralė – nevok (su mažomis išimtimis iš savo likimo draugo)!
VIKTORAS. Surinktų butelių kamštelius (metalinius, užsukamus) į dėžę preciziškai rūšiuojantis pensininkas Viktoras sako, kad pernelyg nesiskundžia gyvenimu, juk ir šuo kariamas pripranta. Vyras turi vieno kambario būtą Kraštiečiuose, žmonos, sako jau seniai nebeatmenąs. Ne visi gi gali gyventi mūrinėse pilaitėse ir važinėti tarnybiniais automobiliais. Pasak vyro, ne visiems dievulis vienodai proto ir laimės atseikėjo. Paklaustas ar ne lengviau tokio amžiaus užsiimti elgetavimu, Viktoras atšauna, kad tai žemintų jo orumą. Visą gyvenimą jis užsidirbo savo paties rankomis, nevagiliavo ir nieko nežudė. Tik va, ugninį vandenį žmogus sako mėgstąs. Priešingu atveju, visai “subimbalėtų„ nuo šalčio.
Pakauks koks šunėkas, ir viskas…
ERNESTA (apie 30 m. amžiaus, sako, kad moters nepadoru klausti, kiek jai metų, nors alkoholis veide ir sąmonėje jai jau paliko neretušuojamą atspaudą. Kai apsilankiau sąvartyne, nors ir žiemiškai šalveno, dviejų vaikų motina rinko stiklinę tarą, vėliau ją daužė virš padėto kibiro. Pasirodo, atliekų supirkėjai priima tik duženas. Taigi čia vyksta ir tikras medžiagų apdorojimas. Puože gyvenanti moteris tikino, kad savo vaikus neretai palieka motinos globai. Keisti savo gyvenimo įpročių ir ieškoti darbo su draugu (taip pat sąvartyno “darbuotoju„) gyvenanti moteris nebuvo nusiteikusi. “Kam stengtis, vis tiek į mane visi žiūrės, kaip į š. gabalą„, – vaizdžiai atviravo Ernesta. Vienas iš jos atžalų jau lanko mokyklą, kitą pasisekė “įsukti„ į savaitinį vaikų darželį. Ne, sėkme ar „Teleloto“ milijonais ji netikinti. Sako, nelabai bijanti, kad vieną rytą taip ir nepabus: “Na pastaugs koks šunėkas šalia. Štai ir visas dūdų orkestrėlis„.
Siuvėja, savaitgaliais “siuvanti„ sąvartyne
STANISLAVA. Ji, tiesą pasakius, labiausiai nustebinusi Byčių sąvartyno lankytoja. Beje, ji čia triūsia šeštadieniais ir sekmadieniais. Visą savaitę ji dirba vienoje iš miesto siūvyklų. “Pabandyk pragyventi, reporteri, už 360 Lt algą. O namie dar mokyklinio amžiaus paauglys, komunaliniai mokesčiai, pagaliau elementarus maistas. Čia dažniausiai Stanislava renka maisto atliekas savo vištelėms, o dar ir vieną kitą kokio nors audeklo gabalą suranda, ką nors pasisiuva. Moteris, kategoriškai uždraudusi save fotografuoti, tvirtino, kad mieste ją sutikęs neatpažintum! “Atvežkit čia bet kurią rajono Savivaldybės “lėlytę„, kaip mat pabaisa pavirstų„, – samprotavo siuvėja laisvadienius aukojanti sąvartynui.
Kai kurie kalbinti sąvartyno “darbuotojai„ gali pasidžiaugti jau 15 metų nepertraukiamu darbo stažu, tiek pat metų pastarieji paguodos ieško alkoholyje ar vartodami kitas psichotropines medžiagas. Kartais čia darbuojasi keletas, o dar dažniau keliolika antrinių žaliavų “perdirbėjų„.
Paklausti, kaip praleido Kalėdas, vienbalsiai visi atkirto: “Kokios čia dar Kalėdos, jei ponas Dievas mus ir taip pamiršo?„
Šiuo metu visomis vaivorykštės spalvomis spindindi efektingo dydžio šiukšlių krūva, regis taip ir prašosi kalėdinės ar naujametinės eglutės, net žaisliukais ar iliuminacija nereikėtų rūpintis, visko čia yra per akis. Na, tik kokio jaukaus lauželio ar ugninio vandenėlio šlakelio stigtų…
Vietoje epilogo
Procentais apskaičiavus, kiek mūsų rajono gyventojų per tuos Lietuvos nepriklausomybės metus nusigyveno iki sąvartyno lygio (apie įvairias aplinkybes čia buvo užsiminta), skaičiai, be jokios abejonės, mus ir ES statistikos fiksuotojus paguostų. Bet ką mes ir svarbiausi rajono politikai padarėme, kad tokių žmonių iš viso nebūtų ar dar labiau sumažėtų (sakote utopija, – aut. past.), čia jau neatskleis jokios demografinės ir socialinės kreivės.
Kol nevėlu, jau dabar turime mąstyti, kur apgyvendinsime šiukšlyno žmones, kai Panevėžio regioninis atliekų tvarkymo centras (PRATC) pasieks Švedijos atliekų rūšiavimo epochą, priešingu atveju, alkanųjų įniršis bus nukreiptas į mus pačius.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS