„Sutartinių gražumas išryškėja palaipsniui, ilgai klausantis besipinančių melodijų ir rytietiškas mantras primenančių kerinčių garsažodžių. Klausydamasis gerai susigiedojusių grupių, tarytum ir pats susilieji su jų melodijomis. Rodos, viskas aplinkui ištirpę – ir laikas, ir vieta. Likusi tik begalinė skambanti erdvė…“ (Daiva Vyčinienė).
Šeštadienį Kupiškyje vyko pirmoji ne tik rajone, bet, ko gero, ir visoje Lietuvoje respublikinė dainuojamų ir instrumentinių sutartinių šventė „Kokių sutarysim?“ Į ją kultūros darbuotojus, lietuvių kalbos ir muzikos mokytojus, visuomenę, neabejingą etnokultūrai, sukvietė renginio sumanytoja Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė.
Renginį sudarė dvi dalys – seminaras bei koncertas. Pirmojoje dalyje paskaitą apie sutartines, tapusias nacionaliniu simboliu, lietuvių liaudies muzikos etalonu skaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja doc. dr. Daiva Vyčinienė. Sutartinės aukštaičių dvasinėje plotmėje, pasak lektorės, – bene didžiausia vertybė, svarbiausias kultūrinis palikimas, kurį turime išsaugoti, perduoti kitoms kartoms. Tai tam tikros Aukštaitijos dalies palikimas, pastaruoju metu, ypač svečiose šalyse, neretai pristatomas kaip kone visos Lietuvos reiškinys. Kaip jas suvokti ir pateikti šiuolaikinėje kultūroje? Visų pirma – nebijoti jų pateikti vaikams, supažindinti jaunąją kartą, nekalti šiai nuo mažų dienų į galvas, jog sekundos intervalas, kuris ir būdingas sutartinėms, negražus. Vaikai sutartines priima kaip žaidimą – vadovas pradeda giedoti, o kiti imituoja. Pradėjus nuo žaidybinio elemento palengva pereiti prie sudėtingesnių dalykų.
Pagal atlikėjų skaičių sutartinės yra dvejinės, trejinės, keturinės. Pastaruoju metu pastebima, jog kuriasi nemažai grupių, ansamblių, sutartines bandančių giedoti būriais. Tačiau išaiškėja esminis skirtumas – giedant būriais, nors tai padeda suvienyti didesnę žmonių grupę, nelieka vidinio susikaupimo, įsiklausymo. Susiformavus nuolatinei giedotojų grupei (ne daugiau kaip šešių asmenų) susikuriama sava erdvė, atsiranda dvasinis ryšys, susiklausymas bei išlieka apeigiškumas. Per giedotojų įsijautimą, dvasinę koncentraciją atsiranda poveikis klausytojui.
Sutartinės iš kiekvieno giedotojo pareikalauja nemažo indėlio, atsakomybės. Kyla įvairių ginčų dėl giedojimo manieros, tembro, balso aukštumo. Svarbu balso formavimas – jis ne aukštas ar žemas, bet gilesnis. Anot lektorės, reikia, kad kiekvienas iš giedotojų atrastų savo tembrą, kadangi ir sutartinių gražumas slypi kiekvieno balso skirtingume, o ne susiniveliavime, kaip chore. Be to, įdomu pastebėti (tai daryti leidžia šiuolaikinės technologijos), jog ilgieji aukštaičių balsiai yra ne viename aukštyje.
Dabartiniais laikais formuojama nuomonė, jog autentiškas folkloras negražus ir jo pateikimui stengiamasi ieškoti kitokių formų. „Ant bangos“ įvairūs folkšokai, „popso“ ir folkloro „mix‘ai“. Iš dalies ši pozicija pasiteisina (Veronikos Povilionienės dalyvavimo įvairiuose projektuose pavyzdys, nors didžiausia vertybė juose yra jos pačios balsas, jo spalva ir įtaiga), tačiau daugeliu atvejų ir pats folkloras, be jokių „mix‘ų“, gali būti gyvybingas. Sutartinės – unikalus dalykas, Lietuvos vizitinė kortelė. Tačiau kyla pavojus, jog į jas pradėjus dėmesį kreipti „popsininkams“, siūlantiems mišrų produktą užsieniui, jos netaptų nuvertėjusia preke. Kiti galvoja, jog folkloras toks ir yra, kokį jie mato per suniveliuotą, popsinio kičo kupiną „Duokim garo“ ir panašias laidas.
Kodėl „popso“ atlikėjai mėgsta prie savo atliekomos muzikos lipdyti sutartines? Todėl, kad sutartinių struktūra simetriška, kvadratinė, labai dera prie popmuzikos formos. Sutartines propaguojantys ansambliai kartais sau į pagalbą pasitelkia būgnus. D. Vyčinienė teigė, kad nesinori, jog jie eitų šia linkme. Būgno ritmas suteikia aktyvumo, tačiau jei juo akomponuojama prie visų sutartinių, nieko nebelieka iš vokalo, jo vertė perkeliama kitur.
Docentė kalbėjo ir apie sutartinių sintezę su kitais menais, pvz., vizualiniais ir pan., pateikė ne vieną pasiteisinusį pavyzdį.
Antroje šventės dalyje skambėjo pasvaliečių folkloro ansamblio „Rags“, biržiečių „Siaudela“, zarasiškių „Seluona“, Šiaulių universiteto sutartinių giedotojų grupės, vadovaujamos Dianos Daunoraitės-Martynaitienės (jos vyras liaudies instrumentų meistras Albertas Martinaitis į šventę atvyko su šmaikščiomis dovanomis), Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupkėmis“ sutartinių giedotojų grupės, Salamiesčio pagrindinės mokyklos „Vijūnytės“ giedamos ir instrumentinės sutartinės. Rokiškio kultūros rūmų folkloro ansambliui „Gastauta“ atstovavo jo vadovė Nida Lungienė, atskleidusi kanklių skambesio kerus. Skambėjo ir skudutininkų, ragų pūtikų sutartinės.
Kitąmet panašus renginys turėtų vykti Biržuose. „Smagu ir sveikintina, jog yra iniciatyva propaguoti sutartines. Kuo daugiau tokių suėjimų ir šis žanras tikrai nemirs“, – sakė docentė dr. D. Vyčinienė.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ