Lapkričio 16-oji kalendoriuje žymima kaip tarptautinė tolerancijos diena. Ji minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių, rasių žmonių, sergančiųjų bei turinčių priklausomybės problemų toleravimą.
Tolerancija (lotyniškai “tolerantia„ – kantrybė) yra tarptautinis terminas, reiškiantis gerbimą ir pakantumą priešingoms negu mūsų nuomonėms, pažiūroms, tikėjimams, įsitikinimams, elgesiui. Šiandien žodis „tolerancija“ neretai nuskamba dviprasmiškai. Kai kas svarsto, ar nūdienos gyvenime tolerancija yra vertybė, ar ji tik kuria abejingą visuomenę (manęs tai neliečia, tyliu, vadinasi, esu tolerantiškas)? Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo pažiūras, įsitikinimus, tačiau tuo pačiu ji reikalauja šią teisę pripažinti ir kitiems. Taigi ne tik dauguma turi pareigą toleruoti mažumą, bet ir mažuma daugumą.
Politikos mokslų doktorantas Marius Kundrotas teigia, kad tolerancija, susidūrusi su netolerancija, pati virsta netolerancija šiai netolerancijai ir tai nėra vien žodžių žaismas, o konkreti ir aktuali praktinė problema.
Šias mintis paliekame jūsų pasvarstymui, o mūsų pašnekovams tolerancijos tema pateikėme keletą klausimų: ar pakantūs esame vieni kitiems, ar gerbiame priešingą nuomonę ir įsitikinimus, kokios dažniausiai pasitaikančios netolerancijos apraiškos, ar tolerancija – tai prisitaikėliškumas, savo nuomonės neturėjimas?
Aivaras Baronas
(gimnazistas, Lietuvos mokinių parlamento narys)
Šiuo metu tolerancijos mūsų visuomenėje trūksta. Jos pasigendu daugiau tarp mokinių, bendraamžių. Ne visada jaunimas yra pakantus originalesnei išvaizdai, aprangai, šukuosenai, požiūriui. Pvz., kad ir vadinamuosius banglus nemažai kas atstumia. Ne tokie kaip visi ne tik požiūrio, bet ir išvaizdos prasme – nėra labai gerbiami. Pedagogai kartais kreipia dėmesį į mokinių aprangą, išvaizdą (bendraklasiui siūlė apsikirpti), tačiau iš jų pusės tokių dalykų pasitaiko tikrai minimaliai. Jaunimas nori kažkuo išsiskirti, bet tai, jog tu kitaip atrodai, nereiškia, jog esi kitoks, pagarbos nenusipelnantis žmogus.
Vanda Samulionienė
(kultūros darbuotoja)
Visų pirma turėtumėm vienas kitam būti žmogumi, padėti, užjausti. Asmeniškai lyg ir nebuvau susidūrusi su netolerancijos apraiškomis, tačiau tokių pavyzdžių apstu, toli ieškoti nereikia, kad ir, pvz., kultūros sezono atidarymo koncertas. Parodyta akivaizdi nepagarba vyresnio amžiaus saviveiklininkams. Be to, dažnai nematome, kuris skurdžiau, sunkiau gyvena, skubame pašiepti.
Vieni su kitais susiduriame darbo kolektyvuose, šeimose, juk ne miške gyvename, turime būti pakantūs vieni kitiems. Kai kurios televizijos laidos tai skatina, tačiau reikėtų tai daryti labiau: ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę nuo mažų dienų. Ši vertybė, jei tik jos laikytumėmės, padėtų mums gyventi.
Skaistutė Paulauskienė
(psichologė)
Ar esame pakantūs vieni kitiems? Žiūrint kokioje srityje. Religijoje, požiūryje į kitos rasės žmogų visuomenė jau pakankamai tolerantiška, didesnė tolerancija jaučiama ir kitokiam nei mes patys, neįgaliam žmogui. Tačiau mažėja tolerancijos artimam žmogui, bendraamžio pakantumo bendraamžiui. Kodėl? Tai lemia ugdymas, auklėjimas, vidinės nuostatos, aplinka, kurioje gyvenama.
Dažniausiai pasitaikančios netolerancijos apraiškos – nepakantumas smulkmenoms. Kai nelaimė – užjaučiam, o kasdienėse smulkmenose esame priekabūs. Žinių apie toleranciją turime, ir vaikai teoriškai apie ją žino, bet trūksta suaugusiųjų paprastų pokalbių šia tema, gerų knygų, filmų, biografijos pavyzdžių ir jų aptarimo.
Tolerancija ir prisitaikėliškumas, nors ir artima, tačiau ne tas pats. Pastarasis neturi viduje tolerancijos. Jei šioji tikra, dvasinė būsena – padeda mums gyventi. Tolerancijos ribos – tiek, kiek nepažeidžiu kito asmens laisvės, nei psichologinės, nei fizinės, kitų žmonių teisių. Tolerancijos vertybė būtina visiems: kartoms, tautoms, religijoms ir pan.
Juozas
(anoniminis alkoholikas)
Pakantumo tokiems žmonėms kaip mes trūksta. Žinoma, absoliučios tolerancijos negali būti, tačiau sarkastiškas požiūris brendant iš duobės tikrai nepadeda. Kita vertus, tai, ką anksčiau laikiau priešišku nusistatymu prieš mane (pvz., policininkai, „apnakvindinantys“ rūsyje, stabdantys vairuojantį, pinigus paslepianti žmona), dabar, blaivybės laikotarpiu, supratau, jog taip buvo elgiamasi siekiant apsaugoti mane patį – jog nepadaryčiau nusikaltimo ar netapčiau jo auka. Pagarba ir pakantumas kitokiam – žmonių santykių darnos pagrindas.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ