Linai – pluoštinis ir aliejinis augalas – buvo plačiai paplitęs Europoje, Amerikoje, Indijoje jau neolite. Spėjama, kad linai Lietuvoje buvo pradėti auginti neolito pabaigoje. Linai ilgą laiką buvo viena iš pagrindinių pluoštinių medžiagų. Tik 19 a. pab. su šiuo pluoštu pradėjo konkuruoti medvilnė, o vėliau ir sintetiniai pluoštai.
Kupiškio kraštas nuo seno garsėjo linininkyste. Neatsitiktinai trys žvaigžde sukryžiuoti linų ryšeliai yra pavaizduoti ir naujajame Kupiškio miesto herbe.
Tačiau dabar rajone šios žemės ūkio kultūros nė su žiburiu nerasi. Tikras paradoksas, kai pasaulis jau pradeda eiti iš proto dėl sveikos gyvensenos, ekologijos. Lino drabužiai, linų sėmenų aliejus ir kita, su šiuo augalu susijusi, produkcija kaip tik ir yra tos kategorijos žmonių gyvensenos dalis. Negi linininkystė mūsų krašte, lyg tyčia tokiu momentu, pasmerkta likti tik istorijos dalimi, o su ja susiję daiktai – muziejų eksponatais.
Neapsimoka
Šiemet tik Laičių kaimo laukuose žydėjo linai. Mat čia jų 3 ha buvo pasėjęs
ūkininkas Valentinas Andrijauskas. Tačiau, rajono žemės ūkio skyriaus vedėjo Valento Mankūno duomenimis, dėl sausros tie lineliai labai nedaug ūgtelėjo, todėl buvo aparti. Kaimyniniame Rokiškio rajone šią žemės ūkio kultūrą augino taip pat tik vienas ūkininkas. (Matyt, jis ir išgelbėjo kupiškėnus, kai jiems rengiant savo ekspoziciją derliaus šventei, šiemet vykusioje Panevėžio r., buvo prireikę linų. – Aut. past.) Pasak skyriaus vedėjo, pernai rajone linų buvo pasėta apie 100 ha. Juos, be V. Andrijausko, dar augino Jurgis Valeckas iš Adomynės, Mečislovas Rutkauskas iš Antašavos, Algis Mekas ir dar keletas ūkininkų. Nukritus pluošto supirkimo kainoms, tiesioginėms išmokoms sumažėjus nuo 1 500 Lt iki 587 Lt, žemdirbiams nebeapsimoka verstis linininkyste. Bankrutavo ir iš kupiškėnų pluoštą supirkęs Panemunėlio žemės ūkio kooperatyvas „Linepa“, likęs kai kuriems ūkininkams skolingas už pristatytą produkciją. Be to, linininkystė – tai daug darbo reikalaujantis užsiėmimas, kuriam reikalinga specifinė ir nepigi technika.
Paklaustas, ar nebūtų pelningiau ūkininkams auginti sėmeninius linus, V. Mankūnas užtikrino, jog pastaraisiais metais rajone niekas šios rūšies linų neaugino. Tad jis nieko konkretaus negalįs šiuo metu apie jų supirkimo kainas pasakyti. Tiesa, Upytės bandymų stotis buvo kvietusi ūkininkus į seminarą aliejinių linų auginimo tema, bet rajono ūkininkai tuo kažkodėl nesusidomėjo.
Atgaivinti kooperatyvo nesiseka
M. Rutkauskas papasakojo, kad pernai augino apie 18,5 ha linų ir patyrė apie 20 tūkst. litų nuostolio. Daugiau jam kainavęs jų perdirbimas, nei buvo sumokėta už pluoštą. Jo kolega iš kito rajono šiemet iš 30 ha augintų linų pusę aparė, o likusius nurovė ir panaudojo kaupams, bulvėms apdengti.
Neseniai M. Rutkauskas dalyvavo Panemunėlio žemės ūkio kooperatyvo „Linepa“ buvusių pajininkų susirinkime. Žmonės buvo sukviesti norint šį kooperatyvą atgaivinti. Pajininkų prašyta su juo sudaryti vadinamąją taikos sutartį, t. y. vėl tapti kooperatyvo nariais ir nuo hektaro sumokėti apie tūkstančio litų mokestį. Niekas iš pajininkų ir kitų susirinkusiųjų su tomis sąlygomis nesutiko. Jų nesuviliojo netgi išsakyta prognozė, kad ateityje už toną pluošto bus mokama 4 tūkst. litų. Anot ūkininko, nerealu, kad tiek mokės. Žmones stabdo nežinomybė dėl valstybės paramos auginant šią žemės ūkio kultūrą, taip pat Europos Sąjungos pozicija šiuo klausimu. „Pradėjau linus auginti maždaug prieš 10 m. nuo 5-6 ha ir baigiau pasėjęs 18,5 ha. Lauksiu geresnių laikų. Turiu reikiamą techniką. Ją įsigydamas kooperavausi su kitu ūkininku. Gaila, kad ekologiškos produkcijos niekam nereikia. Jei nieko nebus daroma, tai linai tik dainoj pasiliks, – sakė ūkininkas.
Nepasirengę konkuruoti
Laikinai einantis Lietuvos linų augintojų ir perdirbėjų asociacijos pirmininko pareigas Ukmergės rajono ūkininkas Valentinas Genys informavo, kad šiemet Lietuvoje buvo auginama apie 1 100 ha pluoštinių ir apie 900 ha aliejinių (semėninių) linų. Jų pasėliai išsibarstę įvairiose šalies vietovėse. Palyginti su ankstesniais metais – tai katastrofiškai mažai. Tiek linų pajėgtų perdirbti vienas fabrikas per pusę sezono.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis 2003 m., kai tiesioginės išmokos už linus siekė 1 000-1 500 Lt, linai Lietuvoje auginti 9,6 tūkst. ha plote, o išmokoms 2004 m. sumažėjus iki 587 Lt jų pasėliai užėmė jau tik 5,6 tūkst. ha.
V. Genio nuomone, tokią linininkystės padėtį lėmė visų pirma sumažėjusios tiesioginės išmokos, neįvertinti pokyčiai rinkoje. Šiemet labai gerai linai užderėjo kitose Europos šalyse. Krito pluošto supirkimo kaina. Kinai su savo produkcija taip pat muša rinkos kainas.
„Liną ne kiekvienas gali auginti. Tai daug darbo rankų reikalaujanti, įnoringa kultūra, o žmonių nebėra. Linų nuėmimo ir apdirbimo technologija nepasistūmėjusi į priekį tiek, kad galėtume konkuruoti su belgais ar prancūzais. Kooperacija nepajuda iš mirties taško. Ji linų augintojams turėtų būti vienintelė išeitis pagerinti reikalus. Ne kiekvieno kišenei specializuota technika, kurios kainos siekia 500 tūkst. litų. Šiuo metu ji žemdirbiui atsipirktų tik per 30-40 m. Bankai tokiam laikotarpiui nenori duoti kreditų“, – toliau vardijo nesėkmių priežastis linų augintojas.
V. Genys nestokoja ir optimizmo. Anot jo, kitąmet prognozuojama, kad linų pluošto kaina didės. Be to, finansiniai sukrėtimai duoda darbo smegenims. Alternatyva – ieškoti naujų nišų linų pluoštui panaudoti. Jei tekstilės pramonei jo gana, tai gal reikėtų statybos (šiltinimui) ar automobilių (durelių apdailai ir kt.) pramonei. Jei apsimokės auginti linus, tai juos ūkininkai ir augins. „Auginčiau ir palmes, jei būtų pelninga“, – juokavo vyriškis.
V. Genio nuomone, į linininkystės bėdas Lietuvoje reikėtų žvelgti ES kontekste. Kas gali paneigti, kad, pavyzdžiui, belgai ir prancūzai yra visiškai abejingi tam, jog Lietuvoje atsiras 5-9 tūkst. hektarų pluoštinių linų pasėlių. Ar jiems reikalingas naujas konkurentas? Konkurencija žemės ūkyje dėl didesnių dotacijų, kvotų ir t.t. ES yra gana arši. Ko gero, bendrijos šalims senbuvėms būtų geriau, jog mes ne tik linų, bet ir grūdų bei kitų kultūrų nebeaugintume, o taptume labdaros iš jų gavėjais. Konkuruoti kaip lygiaverčiai partneriai mūsų ūkininkai dar nėra psichologiškai pasirengę.
Paklaustas, ar kitąmet augins linus, V. Genys atsakė, jog sės nuo 0 iki 500 ha, pagal situaciją. Technika tam parengta. Linininkystės atsižadėti nenorėtų – 0,5 mln. yra į ją investavęs. Manąs, jog padėtis šioje augalininkystės srityje netrukus turėtų pasikeisti žemdirbių naudai.
Alternatyvos
Žemės ūkio rūmų Augalininkystės skyriaus vedėjo Algirdo Aleksyno pasiteiravome, ar apsimoka šiuo metu mūsų ūkininkams auginti aliejinius linus. Gal pastaroji jų rūšis neleis visiškai iš mūsų padangės išnykti šiam augalui?
Šis specialistas paaiškino, kad anksčiau Lietuvoje atskiros aliejinių linų rūšies nebuvo. Aliejų spausdavo iš tų pačių pluoštinių linų sėmenų. Jo išeiga būdavusi labai nedidelė. Dabar aliejinių linų plotai plečiasi. Žmonės pajuto jų naudą. Veikia keletas įmonėlių, spaudžiančių semėnų aliejų ir turguose pardavinėjančių savo produkciją. Tačiau su jais ėmė konkuruti analogiška latviška produkcija. Kaimynų sėmenų aliejus išpilstytas į specialius butelius su etiketėmis, o mūsų produkcija vartotojui pateikiama daug primityviau – įvairiuose buteliuose, be etikečių.
Pilstymo linijos kainuoja milijonus. Smulkiesiems gamintojams jos neįkandamos.
Tik auginti ir parduoti sėmenis galbūt yra ir ne itin pelninga, nes pastaruoju metu krito jų supirkimo kaina, tiesioginės išmokos tėra tik 370 Lt. Apskritai Europai šioje srityje nepavyksta nukonkuruoti Kanados ir Australijos – pagrindinių linų sėmenų tiekėjų rinkai. Lietuvoje iš aliejinių kultūrų labiau apsimoka auginti rapsą, nes jis derlingesnė kultūra. Tačiau tie ūkininkai, kurie ir augina, ir patys spaudžia sėmenų aliejų, užsidirbti gali neblogai. Ekologišku produktu pirkėjai domisi. Antai iš tonos sėmenų galima išspausti apie 300 l aliejaus. Jo puslitris kainuoja 5 Lt. Tad visą produkciją pardavus būtų maždaug 3 tūkst. litų pajamų.
Lietuvoje linų sėmenis mielai pirktų ir vokiečiai, ir anglai. Tačiau reikia turėti parduoti jų ne mažiau kaip 5-6 tūkst. tonų. Dabar mūsų šalyje prikuliama maksimaliai 1 tūkst. tonų linų sėmenų.
Kita alternatyva ūkininkams gali būti kanapių auginimas, kurios naudojamos ir pluoštui, ir katilinių kurui, ir farmacijoje, ir maistui. Iš jų sėklų irgi spaudžiamas aliejus. Pasak A. Aleksyno, Lietuvoje kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Šveicarijoje bus leidžiama auginti naujai išvestas kanapių rūšis, kuriose kvaišinančių medžiagų beveik nėra. Apskritai ateityje aliejinių augalų auginimas turėtų plėstis, nes jų produkcijos reikia ne tik maistui, bet ir biokurui gaminti.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ