Dailininkės Veronikos Šleivytės kūrybos mums svarbumas iš naujo atsiskleidžia Jos gimimo 100-ųjų metinių minėjimo renginiuose.
Bene pats iškiliausias jau įvyko praėjusio penktadienio popietę. Beje, pirmieji šio reportažo sakiniai gula apie tai, su kokia meile, atidumu ir sumanymų išbaigtumu Kupiškio etnografijos muziejaus žmonių jam ruoštasi. Iki dailininkės gimimo tikrosios datos dar daugiau kaip du mėnesiai, tačiau viskas, kas projekte buvo numatyta, jau suspėta padaryti, net ir lankstinukas išleistas. Jau nebe pirmą kartą šio muziejaus specialistai, vadovaujami direktorės Violetos Aleknienės, įrodo, kiek jie turi ne tik kūrybinių, bet ir fizinių galių viską padaryti taip išbaigtai.
Vienas iš kalbėjusių šiame renginyje vėliau išreiškė viltį, jos Veronika, palikusi šį pasaulį kiek daugiau kaip prieš aštuonerius metus, dabar visa tai mato ir tikriausiai nesigaili savo pasiaukojimo kurti iš ją supusios paprastos aplinkos tarsi paprastą meną, kuriam senėjimo požymių tikrai neprikiši. O paveikslų rėmeliai ar įskilęs stiklas – pakeičiami dalykai. Tuo irgi dailininkės kūrybinio palikimo sergėtojų pagal galimybes pasirūpinamasi.
Pasak Etnografijos muziejaus direktorės V. Aleknienės, rugsėjo pabaigoje iškilimgas dailininkės 100-čio minėjimas pasirinktas todėl, kad norėta, jog V. Šleivytės sodyboje Viktariškiuose susirinkusieji galėtų pasisemti čia tvyrančios gaivinančios dvasios ne tik ekspozicijų seklyčiose, svirnuose, bet pačiame kieme, kuriame tiek daug dailininkės Veronikos trepsenta ne tik su pulkeliais svečių, parodos lankytojų, bet ir vienai pasilikus įsižiūrėti dar kartą į jai pražydusią leliją ir atsiradusį laiką jai įamžinti. Pastele.
Laiptuose į vieną iš klėčių įmintos ir Veronikos pėdos, beveik nemačiom nuo tuokar juos betonavusių darbininkų.
Taip viskas ir įvyko, kaip buvo sudėliota renginio programoje. Stebėtinai saulėtą ir labai šiltą rugsėjo 22-osios popietę.
Didelis pulkas žmonių pirmiausia suėjo į Antašavos bažnyčią ir dalyvavo už šiame miestelyje 1906 metų gruodžio pradžioje gimusios Veronikos Šleivytės vėlę šv. Mišių aukoje, kuriai sutelkė klebonas Kęstutis Gurklys. O iš čia pėsti ir važiuoti pasuko į parapijos kapines, kuriose amžinojo poilsio vietą greta savo tėvelių, per šešiasdešimt metų parleidusi Kaune, Veronika buvo pasirinkusi iš anksto. Čia ji ir atgulė 1998 metų pavasarį.
Pagerbimo valandėlę pradėjusi muziejaus V. Šleivytės paveikslų galerijos Viktariškiuose darbuotoja Irena Dlutskienė pasakė tokią išsamią, vaizdingą ir giliai įstringančią kalbą, taip gražiai nuskambėjo bažnyčios choristų atliekama “Lietuva brangi„, kad metalo plastika išreikštas dailininkės veido siluetas visiškai supanašėjo su gėlėmis, padėtomis ant jos kapo.
Viktariškiuose, šimtamečių medžių pavėsyje, suolai tuoj pat buvo užsėsti žmonių iš Viktariškių, Antašavos, Uoginių, Astravų, Vabalninko, Kupiškio. Tik kauniečių nesulaukta, tačiau su jais bendraujantieji tvirtino, jog nėra pasitaikę, kad ilgamečių jos kolegų būrelis neaplankytų Veronikos kapo ir jos gimtinės gimtadienio dienoj – gruodžio pradžioje.
Čia išgirdom muziejaus specialisto Andriaus Kleniausko pateikiamus V. Šleivytės biografijos svarbiausius faktus ir jos bendravimo su viktariškiečiais, antašaviečiais, su daugybe Lietuvos įžymių žmonių bendravimo savitumus. V. Šleivytė nebuvo įpratusi prieš kitus, kokio rango jie bebūtų, lankstytis, ko nors prašyti, ji paprasčiausiai reikalvo, jei manė, kad tai bus reikalinga žmonėms.
Pasak mintimis besidalijusių rajono mero Leono Apšegos, dailininkės sumanymo tėviškėje įsteigti savo kūrybos galeriją sumanymo pagrindinio įgyvendintojo Albino Vaižmužio, ilgamečio rajono kultūros skyriaus vedėjo Algimanto Jasaičio, subatėnės dailės mokytojos ekspertės Genės Vaičikauskienės bei kitų, V. Šleivytė buvo ne tik kūrėja, bet ir apskritai įdomi asmenybė. Tai pirmoji kraštietė, palikusi per du tūkstančius meno kūrinių, sodybą ir asmenines santaupas gimtinės žmonėms. Dailininkės V. Šleivytės paveikslų galeriją dvidešimt metų prižiūrėjusios viktariškietės Stasės Gruodienės žodis buvo ir kiek graudokas, nes Šleivių sodyboje buvusios daržinės vis dėlto nesuspėta suremontuoti ir ji nugriuvo, o etnografinei retenybei – kalvei sutvarkyti taip pat iki šiol rajono Savivaldybė nesurado lėšų.
Kai prie mikrofono priėjo V. Šleivytės sesers Paulinos dukra Regiona Vilimienė, daugelį suintrigavo moters atsitempta sunki kuprinė. O ji, viena iš artimiau su teta bendravusių giminaičių, ne tik padėkojo kupiškiečiams už tokią mielą šventę jos tetos Veronikos Šleivytės atminimui pagerbti, bet ir iš savojo krepšio ėmė traukti ir apibūdinti dovanas. Tai jos pačios ant mamos išaustos drobės išsiuvinėtas vimpelas “Tetai Veronikai 100„, tai judiejų su mama išaustos lovatiesės, dailininkės pirmųjų parodų lankytojų atsiliepimų, knyga, dailininkės brolio Stepono buvę žiūronai, Paulinos Šleivytės užrašytų seniausių dainų sąsiuvinis.
Koncertavo ne tik Zarasų rajono Salako kultūros namų liaudiška kapela, vadovaujama Osvaldo Macijausko, bet ir projekto “Vaikų kūrybos grožis„ dalyviai – Subačiaus vidurinės mokyklos moksleivių pulkelis, vasarą čia stovyklavęs, ir, pasak jų vadovės G. Vaičikauskienės, projektą užbaigęs šimto rožių kompozicija dailininkės jubiliejui.
Espozicijų lankytojai šį kartą ilgiausiai užtrukdavo vienoje iš klėčių, kurioje pirma kartą buvo pateikta dailininkės V. Šleivytės naujo kūrybos lobio – jos fotografijos. Pasak muziejininkės Lucijos Dobrickienės, tai pirmosios nuotraukos, atspaustos iš dailininkės palikimo dviejų lagaminų foto -negatyvų. Ši nuotraukų ciklą, mano galva, galėtume pavadinti “Šiluma„. Tai vis akimirkos iš dailininkės tėvų namų, tarp didelio pulko seserų ir brolių, o vaikų apsupty – Mama. Veronika dažniausiai šio pulkelio pakraštyje ar prigludusi prie mamos. Aiškiai matyti, kad skubėjusi pastektį į kadrą, užvedusi fotoaparatą ant kojelių.
Su šimtmečio minėjimu nesibaigia dailininkės V. Šleivytės padovanotų kūrybos lobių apžiūrėjimai. Drįsčiau sakyti, kad jų saugotojai ir paprasti žiūrovai įsižiūri į juos daug atidžiau ir visai iš naujai pasirinkto “kampo„, prisipažinus, jog mums to reikia.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ