Pasak Rudilių kaimo ūkininkų Daivos ir Jono Kuklinskų, jiems dalyvavimas “Metų ūkio„ konkurse – tai priminimas, jog tebegyvuoja ir dar nėra praradę vilties labiau įsitvirtinti.
Tarp šiųmetinių pretendentų, užsiimančių ir augalinininkyste, ir gyvulininkyste, jie kitus lenkė laikomų karvių skaičiumi – turi jų aštuoniolika. Jiems tebėra aktualu įsirengti naujų ganyklų, nes šiemet pasėti žolynai dėl sausros nesudygo. Iš javų daugiausia augina miežių. Kiek šių grūdų atlieka nuo savų reikmių, parduoti jų niekur nereikia vežti – priduoda čia pat esančiai kiaulių auginimo įmonei. J. Kuklinskas sakė, jog jie kasmet užaugina apie dvidešimt bekonų, kad vis turėtų už ką šimtą kitą litų paimti, be to, šviežios mėsos įpratę turėti ir savo reikmėms. Šiems ūkininkams įprasta kviestis talkon prie darbų, taip pat ir paatostogauti kaime giminaičius iš miesto. Kuklinskams nepriimtina, kad pas jį atvykstantys žmonės temptųsi ir krepšius maisto.
Tvarkytis 66 hektaruose J. Kuklinskas turi būtiniausios technikos, tačiau javams nuimti kombainą samdosi. Pienininkystės krypties valdoje svarbiausia turėti užtektinai žolynų, technikos pašarui ruošti.
Kuklinskų sodyboje, kuriamoje pastaraisiais metais, vis kas nors statoma. Dabar joje, be gyvenamojo namo, tvarto, yra sandėlis, pirtis. Šiuo metu toliau nuo karvidės statomas tvartas kiaulėms laikyti. Pastaruoju metu Kuklinskų ūkis dalyvauja pienininkytės plėtros ir nitratų tvarkymo programoje. Už gautos paramos lėšas norėtų įsigyti talpesnį pieno šaldytuvą, kad dukart per dieną nereikėtų važiuoti į pieno supirkimo punktą, kita didesnė investicija būtų skiriama vandens gręžiniui. Organines trąšas pagal reikalavimus tvarkyti galėtų tik įsigiję srutovežį.
Be karvių melžimo, vasarą šeimininkės nuolatinis rūpestis žiūrėti, kad būtų gėlių aplink naująjį namą, prie pirtelės ir tvenkinio pakraščiuose.
Konkurso “Metų ūkis„ vertinimo komisija buvo patenkinta ir tuo, kad jo dalyviai-ūkiai ne tik savo dydžiu, bet ir verslo pobūdžiu skirtingi.
Antai salamiestėnai Marija ir Juozas Paslauskai, valdantys 40 hektarų, iš kurių pusė ploto nuosavos žemės, vis sprendžia, kaip racionaliau tvarkytis. M. Paslauskienė buvo viena iš iniciatorių steigti kooperatyvą “Pieno puta„. Pastarojo administracijai įsikūrus Kupiškyje, kasdien į rajono centrą tenka išvykti ir jai. “Gyvuliais yra kam pasirūpinti ir be manęs„, – sakė viena iš aktyviausių salamiestėnių, – šeimos galvai Juozui padeda sūnus Egidijus, prieš keletą metų baigęs tuometinę Kupiškio žemės ūkio mokyklą. Pasak Paslauskų, jiems, įsikūrusiems pačiame miestelio centre, laikyti daugiau kaip penkias karves ir sąlygų nėra.
Paslauskai – ūkininkavimo naujovių mėgėjai. Tačiau nauji pasirinkimai neretai ir nuvilia. Prieš keletą metų nedidelių valdų savininkams buvo patarinėjama veisti prekinius sodus, uogynus, ir ypač juodųjų serbentų plantacijas. Tokiam uogynui skyrė žemės ir Paslauskai. “Gerai, kad neužsimojom juodaisiais serbentais apsodinti didesnio ploto„, – su konkurso komisijos nariais dalijosi mintimis ūkio savininkė, – būtume užsikrovę didžiulį vargą, nes dabar juodųjų serbentų uogų didesnio kiekio niekam nebereikia. Jų kelis šimtus kilogramų vargais negalais išprekiavo turguje, tačiau nemažai derliaus leista žmonėms išsiskinti ir visai veltui. Beje, jų serbentynas ne paprastas, o ekologinis. Tokio statuso žemės Paslauskai turi keturis hektarus. Joje augina ir nedidelius plotus kviečių, miežių. Be mineralinių trąšų, nenaudojant chemikalų pasėlių priežiūrai, auginamų javų derliaus prikuliama kiek daugiau kaip po toną grūdų iš hektaro. Išlaikyti ekologiškai žemdirbystei keliamus reikalavimus, pasak M. Paslauskienės, nėra paprasta, tačiau sertifikatas garantuoja už tokį ūkininkavimą nemažą išmoką. Pagaliau tai mokymasis ūkininkavimo tvarkos, kai esi sistemingai kontroliuojamas specialistų, privalai pildyti daug dokumentų. Tai vis naujovės, prie kurių popierizmo nemėgstančiam mūsų sodiečiui teks priprasti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ