“Metų ūkis – 2006„ – išskirtinis itin nepalankiomis žemdirbiams gamtinėmis sąlygomis. Tačiau pastarosios bėdos pasekmėmis jau yra domėjusis speciali komisija. Tad konkurso dalyvių situacijos šiuo aspektu jo vertinimo komisijos nariai neaštrino.
Kaip ir ankstesniais metais, pretendentų ūkininkavimo rezultatai buvo vertinami pagal respublikinių institucijų patvirtintą metodiką – balais. Pavyzdžiui, jie rašomi ir už žemės naudotojo turimus pažymėjimus, su kokia technika ar įrenginiais jis gali dirbti.
Suprantama, tai svarbu nedidelio ūkio savininkui, kai jis pats įstengia visur suspėti. Tačiau stambiam ūkininkui toks klausimas sukelia vien šypsnį. Kam jam tos kvalifikacijos, kai ir gamybai organizuoti ūkvedį samdosi?
Tokie “Metų ūkio„ konkurso pretendentų vertinimo niuansai – ne komisijos narių bėda, o Žemės ūkio ministerijos ir kitų institucijų valdininkų, kuriems, matyt, atrodo, kad privačių ūkių steigėjai ir kelioliktaisiais savojo verslo metais tebetrypčioja vietoje.
Iš tikrųjų pokyčių labai daug. Antai Puožo kaimo ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius savąją veiklą apibūdino taip: be jo ir žmonos Irenos valdos, jau yra atskira ir sūnaus Gedimino. Abu ūkiai – beveik po 800 hektarų. Pasiskirstyta darbais: Irena Aleksadravičienė tvarko apskaitą, gamybos organizavimo rūpesčius Z. Aleksandravičius nusiteikęs kuo greičiau užkrauti ant sūnaus Gedimino, suspėjusio baigti ir magistro studijas Žemės ūkio universitete, pečių.
Zigmantas yra apsisprendęs sau pasilikti bendradarbiavimo su mokslininkais, komercinius, naujų technologijų diegimo rūpesčius. Jis pabrėžia, jog nesibodi visuomeninių pareigų – LŪS, Žemės ūkio rūmų veikloje, nes iš to turi didelės naudos – gauna naujausios informacijos iš komercijos veiklos, žino augalininkystės verslo, kurį jis ir plėtoja, perspektyvas.
Rajono ūkininkams žinoma, kad žemės ūkio naujausią europinę techniką galima pamatyti Aleksandravičių garažuose, tačiau pats šeimininkas pripažįsta, jog irgi neišvengiantis apsirūpinimo technika klaidų. Kiek ankstėliau įsigytus du modernius kombainus jau yra pardavęs ir vietoj jų įsigijo kainuojantį kone pusę milijono litų. Tokia technika preciziškai atlieka visas operacijas, yra labai naši. Problema, ūkininkų keliama nebe pirmi metai, – specialistai su tokia technika dirbti. Juolab kai jaunimas gali išvažiuoti užsienin. Z. Aleksandravičius sakė, jog ir iš jo samdomų mechanizatorių ne vienas bandė prasikurti svetur, tačiau iš aštuonių išvykusių ten pasiliko tik du. Be normalaus uždarbio, svarbu padėti žmonėms ir kitais atvejais, – dalijosi mintimis didelio ūkio savininkas Z. Aleksandravičius.
Gali atrodyti, jog tarp konkurso pretendentų esama per didelio skirtumo ir pagal naudojamus žemės plotus, ir apsirūpinimo technika pažanga, vadinasi, ir gamybos galimybės visiškai skirtingos. Tačiau kol kas džiaugiamasi tuo, kad apskritai rajono ūkininkai, kuriems pastarieji dveji metai dėl gamtinių sąlygų prastoki, apskritai dalyja tokiame konkurse. Pretendentai tvirtino, jog svarbu ne gauti kelis šimtus litų paskatinimo, o apskritai plėtoti konkurso tradiciją. Atitolti vieniems nuo kitų labai paprasta, tai jau išgyventa daugiau kaip prieš dešimt metų žemės ūkio bendrovių žlugimo laikmečiu. Tačiau kaimo bendruomenių steigimosi, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos periferijoje dėka sodiečiai vėl turi daug bendrų interesų. Dalyvavimas šiame ūkininkų konkurse, taip pat aplinkos tvarkymo apžiūrose – tai ir senovinio kaimyniškumo išraiškos.
Z. Aleksandravičius sakė, jog šiemet ir jo laukuose derliai maži – kviečių, miežių kuliama ne daugiau kaip po 2,5, vasarinių rapsų – po 1,1 tonos. Tačiau iš didelių plotų bus ko parduoti, grūdų nuostolius sumažins didesnės jų supirkimo kainos. Galima sulaukti ir 550 litų už toną kviečių. Laimės tie, kurie galės išlaikyti sėklinių grūdų ateinančių metų sėjoms.
Pirmąją apžiūros dieną irgi buvo apsilankyta pas vieną iš stambiausių rajono ūkininkų Skapiškio seniūnijos Topolių viensėdyje įsikūrusį Joną Pakalnį. Jo 850 hektarų ūkyje šiemet javų derlius irgi tik po 2 tonas kviečių, po 3 tonas miežių. Apskritai bus prikulta apie 2000 tonų grūdų, palyginti su pernai metų derliumi, mažiau per tūkstantį tonų.
Didelę ūkininkavimo patirtį turintis J. Pakalnis pasakojo, jog vakarietiškos technikos įstengia nusipirkti tiek, kiek pavyksta jos aptikti dešimteriopai pigesnės, negu kainuoja nauja. Jis tebesąs tame ūkininkavimo etape, kai tenka nemažai technikos, inventoriaus patobulinti patiems, rinktis pigiausius žemės paruošimo sėjai būdus. Viena iš naujovių jo versle – žolių sėklininkystė.
J. Pakalnis pasidžiaugė pagaliau turintis nuosavą grūdų sandėlį, kurio džiovykla per valandą praleidžia 10 tonų grūdų. Sėkloms laikyti jau įrengta speciali patalpa.
J. Pakalnis sakė, jog ūkio apskaitą tvarko dukra Jurgita, tačiau ji yra apsisprendusi kurti ir atskirą ūkį. Tarp samdomų iki 20 žmonių yra ir ūkvedis.
Jau kartą laimėjęs “Metų ūkio„ konkursą J. Pakalnis pabrėžė, jog jam svarbu palaikyti rajone gyvuojančias pažangias tradicijas, pasidalyti patirtimi su kitais rajono ūkininkais, visada akcentuojąs bendradarbiavimo su mokslininkais, rajono konsultantais naudą.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ