Neseniai spausdinome interviu su Kultūros ministru Jonu Juču, kuris specialiai su “Minčių„ skaitytojais dalinosi mintimis apie Vyriausybėje patvirtintą, regionams ypač aktualią, Kultūros centrų moderninimo programą. Ministras pripažino, kad jam konkrečiai Kupiškio rajono kultūriniai procesai ir sąlygos, kuriose jie vyksta, dar nėra gerai žinomi. Tačiau nežiūrint į tai, Kultūros ministras rengiasi nepamiršti unikalia tarme garsėjančio Kupiškio ir vien pagrindiniam reprezentaciniam mūsų Kultūros centrui, kuriam preliminariais skaičiavimais reiktų skirti ženklią apie 6,5 mln. litų (iš jų materialinės bazės atnaujinimui – daugiau nei 800 tūkst. litų) paramą. Be abejo, šie skaičiavimai, pasak ministro, atlikti dar 2005 m., tad juos teks patikslinti. Pastarojo straipsnio tikslas – pažvelgti į mūsų rajono kultūros centrų būklę bei čia tvyrančią situaciją iš vidaus.
Kad tezės virstų realiais darbais
Vyriausybės patvirtintoje Kultūros centrų moderninimo programoje numatyta kapitališkai suremontuoti 63 savivaldybių kultūros centrų pastatus, atnaujinti šių kultūros centrų materialinę bazę (baldus, inventorių, apšvietimo, garso ir scenos įrangą), gerinti savivaldybių kultūros centrų darbuotojų darbo sąlygas, mažinti kultūros centrų pastatų eksploatavimo išlaidas ir kt. Pasak Kultūros ministro J. Jučo, būtent savivaldybės kultūros centras dažniausiai yra vienintelė įstaiga, kuri gali propaguoti profesionalaus meno sklaidą regionuose, tačiau ši paslauga tampa vis sunkiau prieinama periferijos gyventojams dėl savivaldybių kultūros centruose esančios pasenusios įgarsinimo, apšvietimo aparatūros bei nusidėvėjusios scenos įrangos, atitinkamų baldų ir kito inventoriaus stygiaus. Atsižvelgus į valstybės biudžeto galimybes bei savivaldybių siūlymus, į programą įtraukti aukščiausios ir pirmos kategorijos savivaldybių kultūros centrai, kurie vykdo plačią kultūrinę veiklą, turi aukštos kvalifikacijos specialistus. Visų šių kultūros centrų rekonstrukcijai, kapitaliniam remontui bei materialinės bazės atnaujinimui planuojama skirti apie 380,6 mln. litų. Programos finansavimo prioritetai bus teikiami avarinės būklės pastatams, taip pat, jei ne mažiau 20 procentų lėšų skirs pati savivaldybė ir jei tame pačiame pastate yra kelios kultūros įstaigos. Įgyvendinus šią programą, bus sutaupytos savivaldybių kultūros centrų pastatų išlaikymo ir eksploatacijos lėšos, sudarytos geresnės sąlygos įvairių amžiaus grupių gyventojams ir neįgaliesiems asmenims tenkinti kultūrinius poreikius, taip pat gerinti kultūros paslaugų kokybę.
Gražus fasadas tiesos neatspindi
Žvelgiant į kultūros objektus, kaip ir į juose vykstančius procesus, tik iš fasadinės pusės situacija mūsų krašte tarsi nebaugina. Kupos kaimynystėje įsikūręs, dar 1983 metais statytas Kupiškio kultūros centras daugeliui atvykėlių kelią pavydą, netgi nuostabą. Lietuvoje apstu pavyzdžių kai panašių rajonų miestuose besantys kultūros ar laisvalaikio centrai dūla sugraužti pelėsių, gąsdina praeivius langų duženomis, santechnikos ar buvusio centrinio šildymo griaučiais, primenančiais prieštvaninio mamuto liekanas.
Vienok pravėrus, regis, išpuoselėto Kupiškio kultūros centro duris ir pradėjus kalbėti su jo direktoriumi Rapolu Lukoševičiumi, beveik fiziškai pajunti, kad tereikėtų mažyčio cunamio ar vos kelių balų žemės drebėjimo ir iš reprezentacinės rajono kultūros šventovės teliktų tik griuvenų kalnas ir kokios vario tūbos leidžiamas minorinis garsas. Baisiausia, jog tai nėra literatūrinės hiperbolizacijos priemonė. O, deja, nuoga šių dienų realybė.
Naikinti lengviau nei išsaugoti
Mūsų rajone – 14 kultūros centrų (kultūros namų, laisvalaikio centrų). Pasak Kupiškio kultūros centro direktoriaus Rapolo Lukoševičiaus, jo vadovaujamo centro meno kolektyvus lanko daugiau nei 400 įvairaus amžiaus žmonių, dar apie 500 kupiškėnų muzikuoja ar vaidina mūsų miestelių kultūros namuose ar laisvalaikio centruose.
Žinoma, pasak vadovo, rajono kultūros centrų būklė niekuo nesiskiria nuo bendro šalies konteksto: reikia daug ką renovuoti ar kapitališkai remontuoti. Negalime pamiršti tų aplinkybių, kad kultūros namai buvo statyti sovietiniais metais, kai klestėjo gigantomanija. Neretai scenos dėžės aukštis siekia net keliolika metrų. Pabandykime tokius statinius apšildyti. Visai nesunku įsivaizduoti, kuo tokiose vėjo košiamose, barchato brokatu maskuojamose scenose gali virsti elitinis gulbių šokis! Nebent įdaru kanibališko kino režisieriaus Piterio Grenavėjaus rafinuotos vaizduotės puotos likučiais.
Rajono kultūros banginis ant dūlančių griaučių
Paklaustas apie tai, kokius rajono kultūros centrus pirmiausiai reikėtų kapitališkai remontuoti, direktorius tvirtina, kad Kupiškio kultūros centrą, kaip rajono reprezentacinį – nedelsiant. Tai konkrečiomis ekspertų išvadomis avarinės būklės pastatu pripažintas statinys, be kita ko, keliantis rimtą grėsmę čia besilankančių žmonių saugumui.
Prastas stogas, langai, šiluminė statinio eksploatacija – tik dalis remontuotinų trūkumų. Rimčiausią ir grėsmingiausią pavojų kelia jo pamatai. Jie nėra stabilūs atlaikyti tokiam statinio krūviui, daugelyje vietų nepataisomai įtrūkę. Statybos ekspertams nustačius neatidėliotinai taisytiną statybinį broką, tarpininkaujant rajono Savivaldybei, iš valstybės rezervo buvo gauta 500 tūkst. litų projektavimo darbams pradėti. Pasitelkus atitinkamus šios srities specialistus – “Statybos industrijos garanto„ techninius darbuotojus buvo parengtas techninis Kupiškio kultūros centro kapitališko remonto projektas. Jo vertė apie 3 mln. litų. Į šią sumą įeitų ir apšvietimo bei garso aparatūros moderninimas, be jo negalima įsivaizduoti šiuolaikiško ir modernaus kultūros centro. Įdėmesnis skaitytojas turėtų pastebėti, jog ši suma gerokai skiriasi nuo Kultūros ministro J. Jučo minėtų 6,5 mln. litų. Peršasi viena išvada, jog siekdami realių darbų, pradedame realiai ir skaičiuoti. O gal čia įsivėlė tik mažytė 3,5 mln. litų paklaida.
Rajono kultūros centro direktorius viliasi, kad laiku jų paruošta ir pateikta pastato rekonstrukcijos techninė dokumentacija ir kultūros centro pripažinimas nesaugiu bei neatitinkančiu šių dienų reikalavimų, leis mūsų centrui atsidurti kitų metų valstybės biudžeto “eilutėje„ be papildomo perstumdymo, kaip kad neretai nutinka, iš pirmųjų pozicijų į autsaiderių gretas!. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, galima tikėtis, anot R. Lukoševičiaus, kad vėliausiai 2008-aisiais jau galėsime į centrą įžengę pro rūbinę nenusivilti moderniais jo privalumais ir kitose žiūrovinėse erdvėse. Be abejo, malonumą pajus ir daugiau nei 400 Kupiškio kultūros centro meno kolektyvus lankančių entuziastų, gėdos nepasidarysime ir pasikvietę patį Eimuntą Nekrošių… Čia jau, žinoma, iš fantastikos srities, bet svajoti niekam nedraudžiama!
Rajono centruose reikalingi šildytuvai ir… sauskelnės
O kaip kultūros ar laisvalaikio centrų renovacijos ir tiesioginės – kultūrinės jų veiklos problemos – sprendžiamos miestelių ir kaimų kultūros įstaigose?
Pasak R. Lukoševičiaus, rajono Savivaldybės vadovybė ir konkrečiai pats meras Leonas Apšega skiria tikrai nemenką dėmesį šio pobūdžio įstaigoms. Didžioji dalis jų būtent Savivaldybėmis lėšomis ar bent rajono Savivaldybei labai aktyviai tarpininkaujant yra renovuojamos, rekonstruojamos, pagal galimybes moderninamos, stengiamasi sukurti kiek įmanoma geresnes sąlygas ten dirbantiems darbuotojams. Taip teigiama, kaip sakoma, žvelgiant nuo Kupiškio bažnyčios bokštų.
Reali tiesa, kaip leido spręsti kaitrią vidurvasario dieną anapus telefono ragelio rasti vietinių kultūros namų (centrų ir t.t.) darbuotojai, retkarčiais pranoksta ir geriausius lūkesčius, bet yra aptinkama ir daug taisytinų ar apdairiai maskuojamų problemų.
Kaip sakoma, kuo arčiau bažnyčia, tuo toliau Dievas.
Kupiškio kultūros centro direktorius džiaugėsi rajono Savivaldybės lėšomis kapitališkai suremontuotu Noriūnų laisvalaikio centru, įsikūrusiu dvaro pastate. Visa bėda ta, kaip pasakojo šio centro vyriausioji specialistė Daiva Bubulienė, jog nuomos sutartis sudaryta dešimčiai metų, keturi iš jų – jau praėjo. Aišku, noriūniečiai tikisi, kad ir šiaip draugiškus santykius palaikantys su šio pastato šeimininke UAB “Nodama„ neliks atstumti ir ateityje. O kol kas Noriūnų laisvalaikio centras gali tikrai puikuotis, ne be rajono Savivaldybės iniciatyvos, civilizuotai suremontuotomis patalpomis, artistų kambariais, netgi tualetais.
Mat pastarieji, kalbant su rajono kultūros įstaigų darbuotojais, kėlė ir tebekelia daugiausiai problemų. Vasarą “šiokiais tokiais„ patogumais, pėsčiųjų karalių buveine gali pasinaudoti Alizavos kultūros namų lankytojai. Žiemą čia jau tektų apsirūpinti…sauskelnėmis, kadangi vanduo, kaip ir daugelyje kultūros centrų, tiesiog išjungiamas. Didžiausia gėda, pasak Skapiškio kultūros namų direktoriaus Valdo Bačansko, visai ne “pienėse„, o fekalijose skęstantys ir minėtojo miestelio kultūros centro sanitariniai mazgai, pretenduojantys reprezentuoti aukštąją kupiškietiškąją kultūrą ne tik šalies, bet ir užsienio teatro meno puoselėtojams. Bet uoslė, jei ji nėra atrofavusi, byloja ką kitąâ€¦
Kaip rimtą problemą kultūros centrų tualetų būklę įvertino ir Kupiškio kultūros centro direktorius R. Lukoševičius. Sunku suvokti, kad nei miesto, nei rajono kultūros namuose bei centruose iki šiol nėra neįgaliems žmonėms skirtų gamtiniams reikalams atlikti patalpų. Tai dar vienas pastebimas provincijos atotrūkis nuo didmiesčių “tualetinės„ kultūros, kur Kultūros ministerija šių žmonių elementariais gamtiniais reikalais susirūpino prieš gerą penketą metų ir konkrečiai šiems tikslams skyrė tikslines lėšas.
Aišku, prabilus apie mūsų rajono (jis nėra jokia išimtis) kultūros centrų būklę, būtų galima kalbėti be galo ir be krašto. Ypač liūdna, kad nemaža jų dalis dėl neapšildomų ar labai prastai apšildomų patalpų tegali koncentruotis tik į vasarinę “gegužinę„ veiklą, kad žiūrovai, atėję į vieną ar kitą renginį, turi sukti galvą, kaip sušildyti geliančius kaulus, nepastebėtam nubėgti už artimiausio kampo. Visa bėda, jog mes ne keturkojai, kurie tai daro organiškai ir be jokio, kaip sakoma “komfūzo„.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS