Kupiškis – visai neblogas miestelis. Daugelis taip sako, ir ne tik kupiškėnai. Dažnas svečias, ypač atvykęs pirmą kartą, nustemba čia pamatęs jaukiai sutvarkytą, gerai prižiūrimą viešąją erdvę, kaip dabar madinga sakyti. Gėlynai ir kiti želdiniai, dekoratyvinės skulptūros ir monumentai visai neblogai dera aplinkoje. Rajono Savivaldybės architektai, komunalininkai dirba, stengiasi, ką jau kalbėti apie visų gerai žinomą skulptorių H. Orakauską, kurio darbai puošia ne vieną miesto kampelį. O kur dar Kupos upelio tvarkymo darbai bei jos krantus puošiantys tautodailininkų medžio kūriniai – tikrai retas Lietuvos provincijos miestelis gali panašiais darbais pasidžiaugti, todėl kartais pagalvoji, ar gali būti geriau? Vis dėlto, manyčiau, kad gali ir tuojau bandysiu paaiškinti kodėl. Visi sutiks, kad mes įdomūs tiek, kiek esame saviti, skirtingi ir taip sugebame atrasti ir parodyti tai kitiems. Tai kas gi savita, ypatinga pas mus? Be abejo tarmė, kalba arba šnekta (yra toks pamirštas žodis), kupiškėnų vestuvės ir, ko gero, rašytojai, dailininkai kilę iš mūsų krašto… Gerai, kad tai suprantama, kad kupiškėnų vestuvėms skirti du monumentai, kad skulptoriaus Juozo Kėdainio kūrybinis palikimas bus eksponuojamas.Tačiau…
Kas bent kartą lankėsi Klaipėdoje ir tikiuosi matė jaukią, Nepriklausomybės metais atstatytą Taravos Anikės skulptūrėlę, kuri jau yra tapusi savotišku miesto simboliu ,turbūt supras apie ką aš norėčiau padiskutuoti . Taravos Anikė ne tik skulptūra, tai atminimas, skirtas literatūriniam herojui, tapusiam to krašto žmonių simboliu. Ar Kupiškis turi kažką panašaus? Manau, kad taip. Prisiminkime Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“ ir jo piemenuką. Ar tas piemenukas negalėtų būti tuo Kupiškio krašto simboliu, geriausiai charakterizuojančiu mūsų krašto žmones, mūsų praeitį? Juk dar ir dabar miestelėnų karvės ganosi užmiestyje. Manyčiau, kad mes turėtume išnaudoti šią galimybę turėti miesto, jo žmonių simbolį, nes jis gerai pagrįstas literatūrine prasme, yra geras kūrinys, kurį daugelis skaitė, ar gali paskaityti, tai suprantama ir sava, aišku visiems žmonėms, o ir svečiui su malonumu kiekvienas kupiškėnas galėtų paaiškinti. Ir nebijokime būti provincialai. Kartais atrodo truputį juokinga, kai provincijos miesteliai pasipuošia merkurijais, pasaulio medžiais ar kitais tam kraštui nebūdingais, mažai ką sakančiais simboliais, neišnaudodami savo unikalumo, savo išskirtinumo. Suprantu, kad kažkam gali užkliūti Juozo Baltušio asmenybė, jo pažiūros, bet manau, kad protingi žmonės turi mokėti atskirti kūrėjo asmenybę ir jo kūrinius. Jeigu norvegai sugebėjo tai padaryti Knuto Hamsuno, rašytojo atvirai rėmusio hitlerinį režimą atveju, tai aš neabejoju mūsų žmonių išmintimi.
Dar vienas svarbus pastebėjimas. Manau, kad būtina išgirsti kupiškėnų nuomonę, kokius monumentus, skulptūras jie norėtų matyti savo mieste – tai galėtų būti ir apklausos spaudoje ir kūrėjams skelbiami vieši konkursai, tai tikrai nepakenktų, nes kartais leistų išvengti atsitiktinių ir mažiau pavykusių darbų, tokiu laikyčiau kad ir paminklą generolui Jonui Černiui – jeigu jau statyti monumentą kariškiui, tai tik Lietuvos savanoriams, paprastiems kareiviams, nes jie, o ne generolai iškovojo ir apgynė Nepriklausomybę. Beje, statome paminklą, o muziejuje net fotografijos šio generolo nematyti. Todėl būtina platesnė diskusija ir tam tikras visuomeninis projektų svarstymas – juk statoma biudžeto, t.y. visų mūsų, lėšomis.
Taigi ar statysime paminklą J. Baltušio piemenukui ar pajacui? Kas turi nuspręsti kokios ir kur tos skulptūros turi atsirasti? Ar pakanka tik rajono Tarybos sprendimo? Ar reikalingas platus bendruomenės svarstymas, gyventojų apklausa, projektų konkursai? Būtų įdomu, jei atsirastų diskutuojančių šia tema, galbūt prieštaraujančių, galbūt pritariančių, juk turime teisę pasakyti savo nuomonę. Galų gale pilietiškumas, apie kurį tiek daug kalbama, prasideda kad ir nuo tokių dalykų. Beje, nemanau, jog konkursų skelbimas tėra beprasmis laiko ir lėšų švaistymas, manau, kad geriau prarasti šiek tiek laiko nei padaryti nevykusį darbą, kuris, badytų akis ilgus metus.
Â
Â
Â
——-
Autorius: Algirdas VENCKUS