Praėjusį šeštadienį Vilniaus kupiškėnų klubas paminėjo savo veiklos penkiolikmetį. 1991 m. sostinėje gyvenantys mūsų kraštiečiai pradėjo burtis (pirmasis prezidentas buvo architektas Žybartas Simonaitis) kultūrinei, visuomenei reikšmingai, šviečiamajai veiklai.
Vienas svarbiausių jų tikslų buvo ir yra gaivinti istorinę atmintį statant paminklus, kuriant muziejus, leidžiant apie gimtąjį kraštą ir iškilius jo žmones knygas ir, žinoma, savitos kupiškėnų tarmės puoselėjimas.
Matyt, nėra kupiškėno, kuris nemokėtų savojo krašto himno „Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai“. Prasidedant šventei nuo jo aidėjo visa Vilniaus įgulos karininkų ramovės Pamėnkalnio g. salė. Pasak klubo prezidentės mokytojos Liucijos Venslovaitės, per renginį kalbėjusios kupiškėniškai, šiuo metu sąrašuose yra per 300 žmonių, kilusių iš Kupiškio krašto. Iš pradžių jie buvo susiskirstę į 10 parapijų, o dabar pagal šešias rajone esančias seniūnijas.
Šventės šurmulyje pakalbinome keletą jos svečių ir buvusių kupiškėnų.
Etnologė, nuolatinė sostinės kupiškėnų suėjimų viešnia Gražina Kadžytė atidžiai sekė klubo gimtadienio šventėje koncertuojančio Kupiškio kultūros centro folkloro kolektyvo „Kupkėmis“ pasirodymą. Ji kalbėjo:
Kupiškėnais visuomet reikia žavėtis. Jie savo garsiąsias senovines vestuves turėjo, o mes uteniškiai – tik pabiras. Mano tėviškėje Užpaliuose šie vestuvininkai irgi yra pasirodę. Dėl tarmės skirtumų kai ką ne taip supratau, paskui buvo juoko. Kai šiame spektaklyje Motina pradėjo tarmiškai dėkoti „dakui, dakui“, tai mano ausiai pasirodė, jog sako „da kų nors“. Tuomet pagalvojau sau „šit kokia, užuot padėkojusi dar prašo“.
Domėjimasis savo kraštu, paėjęs iš kupiškėnų. Jie savo pavyzdžiu užkrėtė burtis ir daugelį išeivių iš kitų Lietuvos vietovių. Vilniaus kupiškėnai yra iki šiol geriausiai išsilaikęs klubas. Jį stiprina ir glaudūs ryšiai su savo kraštiečiais kituose miestuose.
O „Kupkėmį“ labiausiai noriu pagirti už rimtą tradicijų tęsimą, ypač už kupiškėniškų vestuvių antrosios dalies pastatymą.
Smagūs prisiminimai man yra likę iš ekspedicijos Šimonyse, kur su Klementina Vosylyte rinkome žodžius „Lietuvių kalbos žodynui“. Negaliu nepaminėti slaunios Glemžų šeimynos. Seserų Glemžaičių „Kupiškėnų senovę“ dažnai cituoju.
Skulptorius Jonas Jagėla:
Klube lankausi retai. Esu kilęs iš Čivų kaimo, netoli Skapiškio. Tėviškės nebėra – ji nugriauta, laukai numelioruoti. Jos vietoje yra išlikę tik šimtamečiai ąžuolai. Svajoju nuvažiuoti ten, kur buvo Čivonių mokykla. Gal yra išlikęs pastatas prie Kupos, kur vaikystėje braidžiota. Vis stinga laiko. Nuvažiuoji iki kapinių ir suki atgal.
Gimtuosius namus palikau 15 m. Baigęs 8 kl. Skapiškyje, išvažiavau mokytis į tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą. Gaila, kad Kupiškiui kol kas nieko gero nenuveikiau.
Paklaustas apie karališką savo pavardės kilmę, skulptorius papasakojo, kad lankantis Lenkijoje vien dėl garsios pavardės jo garbei Vavelyje karalių buveinė buvo atidaryta, nors lenkiškai jis nė žodelio nemokėjęs. J. Jagėla sakė, jog žada rimčiau patyrinėti savo geneologinį medį.
Edmundas Uldukis, laikinai einantis Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos departamento direktoriaus pareigas, ir jo žmona Regina Uldukienė, vienos Vilniaus bendrovės ekonomistė, -gražus kaimyniško bendradarbiavimo pavyzdys. Mat mūsų kraštietis iš Šimonių savo antrąją pusę nusižiūrėjo Biržų padangėje, Šukionyse.
Bekamantinėjami jiedu atsivėrė:
– Dalyvaujam ir Vilniaus kupiškėnų ir biržiečių suėjimuose. Per didesnes šventes nuolat lankomės savo tėviškėse. Pas ką pirma užsuksime, priklauso nuo to, kokiu keliu važiuojame. Jei pro Uteną, tai pirmiausia į Šimonis patraukiame, jei pro Panevėžį, sukam į Šukionis.
Užauginom dvi atžalas. Dukra Asta Vokietijoje baigė verslo vadybos studijas, ištekėjo ir gyvena Bremene. Jos vyras mielai mokosi lietuvių kalbos. Jų dukrelė, pirmoji mūsų anūkėlė Ester Sofija, yra auklėjama tikrai lietuviška dvasia. Mažylė pavadinta dviem vardais savo tėvų močiučių garbei.
Sūnus Tomas – teisininkas, dirba Generalinėje prokuratūroje.
Vaikai žino, kur jų giminės šaknys. Tačiau manom, kad visi jos saitai yra dukros rankose. Ji niekieno neprašoma yra pasišovusi sutvarkyti giminės archyvą.
——-
Autorius: Banguolė Aleknienė