Praėjusi savaitė buvo skirta paminėti Laisvės gynėjų dienai – Sausio 13-ajai. Prieš penkiolika metų vykusius mūsų valstybės Nepriklausomybei svarbius įvykius priminė jų dalyvių pasakojimai, archyviniai televizijos kadrai ir fotonuotraukos iš kruvinų susirėmimų su sovietų kariškiais prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastatų, rimties ir susikaupimo akimirkos prie Aukščiausiosios Tarybos ir gedint žuvusiųjų.
Šiomis dienomis nestigo ir diskusijų apie tų atmintinų dienų prasmę šiandienai, apie patriotizmą ir pilietiškumą.
Praėjusį penktadienį į kultūros centro vitražų salę kupiškėnai irgi buvo pakviesti padiskutuoti “Kiek kainuoja pilietiškumas?„
Pasak renginio vedėjos Vilijos Morkūnaitės, Sausio 13-oji dar vis nesuranda tikrosios vietos mūsų širdyse. Laikui bėgant tuos įvykius vis permąstom ir kitaip emocionaliai išgyvenam.
Buvo demonstruojami filmuoti kadrai, kuriuose rajono įvairaus amžiaus žmonės klausti, kokios gyvenimo vertybės jiems svarbiausios (to įeinančių į salę šio renginio dalyvių teiravosi ir jaunimas), kas juos dabartinėje Lietuvoje labiausiai džiugina ir skaudina, kokie žmonės jiems yra pilietiškumo pavyzdžiai.
Kaip svarbiausias gyvenimo vertybes daugelis minėjo Tėvynę, šeimą, laisvę, sveikatą, atsakomybę, padorumą, taiką, draugiškumą. Visgi daugiausia kartų buvo paminėta meilė, atsakomybė ir laisvė.
Atsakydamas į klausimą, ar visuomenės vertybės gali labai skirtis nuo asmeninių,mokytojas Julius Alekna atsakė, jog būtų idealu, jei jos sutaptų. Tačiau gyvenime būna įvairiausių prieštaravimų. Kalbai pakrypus apie šiuolaikinių istorijos vadovėlių turinio trūkumus, jis teigė, jog 50 m. istorikams – dar ne istorija. Reikės laukti , kad išaugtų karta be istorinės skriaudos.
Iš pokalbio su kupiškėnais aiškėjo, kad juos dabar džiugina šalies laisvė ir nepriklausomybė, skaudina gobšumas, iškreiptas asmeninės laisvės supratimas, partinės rietenos, melas valdžios struktūrose.
Tarybos narys Valentinas Beinoris tvirtino, kad mūsų pilietiškumą lemia vidinės nuostatos. Jam pačiam patinka gyventi Lietuvoje tokioje, kokia ji yra. Buvo prisiminta ir istorinė žodžio pilietiškumas kilmė. Pilietis – tai pilies gyventojas ir jos gynėjas. Anot V. Beinorio, mums, kaip tautai, labai pasisekė, jog Nepriklausomybę atgavome palyginti su labai nedideliu aukų skaičiumi. Jei nebekelsime sau klausimo “kas aš esu?„, išnyks ir pilietiškumas ir tauta.
Lituanistė Nida Mikšienė, kalbėdama apie literatūros vaidmenį ugdant pilietiškumą, sektinus literatūrinius herojus, sakė, jog grožinės literatūros uždavinys – bendrasis žmogaus asmenybės ugdymas, tuo pačiu ir pilietiškumo. Mokytojos nuomone, yra natūralu, jog jaunimas literatūroje randa mažai sektinų herojų, nes jauniems rūpi visai kiti dalykai.
Anot N. Mikšienės, dabartinėje literatūroje kaip pilietiškumo pavyzdys galėtų būti rašytojos Vandos Juknaitės kūryba. Tai kūrėja, kurios sutampa ir žodis, ir veiksmas.
V. Morkūnaitė diskusijos dalyvių teiravosi, ar jie žino, kas ir kaip teikia kandidatūras apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Kalbėta, kad yra žmonių, kurie sugebėjo iš savo dalyvavimo tuose įvykiuose pasidaryti asmeninės naudos, o kai kurie rimtai nukentėję visgi net neviešino šio fakto.
Klabėjusiųjų nuomone, laisvės gynėjai turi būti deramai pagerbti. Kita vertus, gal jau turėtų būti užbaigti tų apdovanojimų teikimai. Tai sudėtingas klausimas.
Žurnalistė Gaila Matulytė apgailestavo, kad į renginį atėjo labai nedaug jaunimo, nors informacijos apie tai nestigo.
Minėjime skambėjo “Kupkėmio„ atliekamos patriotinės dainos, muzikavos rajono moksleiviai.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ