Prieš 15 metų, sausio 12 d. rytą, iš Subačiaus į Vilnių autobusu išvažiavo didelis būrys subatėnų. Raginimo per televiziją paveikti, į sostinę išvyko trys Šateikų šeimos nariai – tėtis Alvydas, mama Eugenija ir 14-metis sūnus Valdas.
Valdas puikiai prisimena to laikmečio dvasią: į Nepriklausomybę atvedęs, Atgimimas, vis drąsesni tėvų pasakojimai apie laisvę.
Galbūt todėl visuotinę nuostabą sukėlė mintis, jog okupantai gali visa tai atimti. Niekas netikėjo, kad sovietų armijos kariškiai pakels ginklus prieš taikią žmonių minią.
Važiuojant į Vilnių, rodės, net oras buvo persismelkęs tautiškumo nuotaikomis – skambėjo lietuviškos patriotinės dainos, visi buvo labai draugiški. Vilniaus aikštėse liepsnojo laužai, sostinės gyventojai vaišino karšta arbata, dalijosi maistu. „Tada žmonės, susirinkę iš Lietuvos kaimų ir miestų, atrodė lygūs ir vieningi, – apie 1991-ųjų euforiją kalbėjo Valdas ir apgailestavo: – Dabar tarp lietuvių šitokio patriotizmo nebematome“.
Subatėnų autobusas buvo nukreiptas prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato S. Konarskio gatvėje. Prieš vidurnaktį vykstant koncertui, atskriejo žinia: „Atvažiuoja!“. Valdui labiausiai įsiminė vaizdas, kaip visi bėgo arčiau pastato durų. Nė vienam nekilo mintis sprukti.
Pasigirdo sprogimai. Valdas kaip tik tuo metu rankoje laikė magnetofoną – į juostą įrašinėjo prie mikrofono kalbančių žmonių mintis, norėjo išsaugoti atmintyje tą nuotaiką. Tačiau sprogmens skeveldra išplėšė iš rankų aparatėlį, delne liko tik jo rankena. Nuo kurtinančio garso sprogo ausies būgnelis. Ant beginklių žmonių krito žiaurių kareivių kirčiai. Smūgiai aptemdė Valdo sąmonę, sunkiai sužalota buvo jo mama. Tuo metu Valdas sakė baimės nejutęs: „Matai, kaip daužomi nekalti žmonės, ir lauki, kol ateis tavo eilė“.
Prieš visą šeimą išgabenant į ligoninę, Valdas prisimena, kaip išretėjo žmonių minia, kareiviai įsiveržė į pastatą. Už jį apjuosiusios autobusų eilės buvo išrikiuoti tankai. Jei ne autobusai, sunkioji artilerija būtų skverbusis į minią.
Ligoninėje medikai sužeistiesiems suteikė pirmąją pagalbą. V. Šateika pasakojo, kaip tėtis padėjo užkelti žmogų ant neštuvų, tačiau šis jau buvo miręs.
Iki ryto Šateikos prisiglaudė vienoje vilniečių šeimoje. Kitą dieną maršrutiniu autobusu nuo miesto Savivaldybės pastato jie išvyko namo, į Kupiškio ligoninę. Tuo metu labiausiai neramino ne sausio 13-osios nakties prisiminimai, bet mamos sveikata.
Šeimai ne sykį prireikė medikų pagalbos, nemažai laiko praleista gydymo įstaigose. Traumų pasekmės, ypač tėvams, juntamos iki šiol.
Minint tragiškų įvykių metines, nukentėjusiesiems įteikti Sausio 13-osios atminimo medaliai. Už drąsą ir pasiaukojimą, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1992–2002 m. šiais ordinais buvo apdovanotas 3291 Lietuvos ir užsienio valstybių pilietis.
Šateikų šeimoje atminimo medalius turi visi trys kruvinuose įvykiuose dalyvavę šeimos nariai. Valdo mamai Eugenija, jis su tėčiu Alvydu apdovanojimus gavo iš Aukščiausiosios Tarybos primininko Vytauto Landsbergio rankų.
Valdas tikina šiam apdovanojimui ypatingos reikšmės neteikiąs. Tačiau ši patirtis visam gyvenimui įskiepijo patriotizmo jausmą. Penkiolika metų prabėgo lyg mirksnis. Tačiau regėti vaizdai nė kiek neblėsta atminty.
Per šį laikotarpį Valdas sėkmingai baigė mokslus Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje Telekomunikacijų fakultete. Besimokydamas perėmė tėčio, ryšininko, darbo vietą. „Nė negalvojau, kad galiu dirbti kur nors kitur“, – sakė pašnekovas. Šių metų kovą jau bus dešimt metų, kai V. Šateika dirba ryšių specialistu AB „Lietuvos telekomas“, tačiau džiugiausia, kad šiemet įveikė svarbų karjeros laiptelį – tapo telekomunikacijų inžinieriumi.
Įdomų darbą Valdas stengiasi suderinti su mokslais. Trečius metus Žemės ūkio universitete jis neakivaizdžiai studijuoja inžinerijos vadybą.
Vyro laimėjimais džiaugiasi ir 29-erių metų žmona Ligita, AB „Hansa bankas“ Kupiškio klientų aptarnavimo centro valdytoja. Pasidomėjus, apie jų pažintį, pora šypteli: „Mus suvedė „Telekomas“. Vieną sykį atėjęs į Ligitos butą Kupiškyje įvesti fiksuoto telefono ryšio, Valdas tapo vis dažnesnis jos svečias. Pora susituokė 2002-ųjų rugsėjį.
Juodpėniškė Ligita taip pat svajojo grįžti į Kupiškį. Fortūna lydėjo jauną finansų specialistę, ji greitai pakilo karjeros laiptais. Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje tuomet jai, keturiolikmetei, atrodė toli nuo gimtinės. Siaubą kėlė ryte nubudus pasiekusios žinios apie tragiškus nakties įvykius, graudino Sausio 13-osios aukų laidotuvių akimirkos. Pašnekovė pritarė vyro nuomonei, jog ir šiandien susiskaldžiusią lietuvių tautą, kaip ir prieš 15 metų, neabejotinai suvienytų lyg koks cunamis užklupusi visuotinė nelaimė ar okupantų grėsmė.
Dabar Šateikos gyvena Kupiškyje, tačiau Valdas sako dažnai aplankantis savo tėvelius Subačiuje, padedantis jiems nedideliame ūkyje, pasidomintis, kokia jų sveikata. Jauna šeima Subačiuje rengiasi sodybą. „Esu prie savo gimtojo krašto prisirišęs žmogus, visada norėjau čia pasilikti ir dirbti“, – teigia Valdas, tikintis, kad ir šiandien Lietuvoje galima gražiai gyventi ir jaustis laimingam.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ