Šiandien išleidome paskutiniuosius “Amatų gijų” puslapius. Metus trukęs projektas baigiasi. Tai nereiškia, kad mes daugiau nieko neberašysime apie kupiškėnus amatininkus, senųjų verslų puoselėtojus ir gaivintojus. Daug dar liko mūsų krašto auksarankių nepaminėta, neprisiminta. Viliamės, kad savo straipsniais galbūt kai ką paskatinome labiau domėtis gimtinės praeitimi, pažadinome norą atgaivinti tradicinius mūsų senolių užsiėmimus.
Kaip mums šis projektas pavyko, kokios tradicinių amatų, su jais susijusių paslaugų vystymo perspektyvos mūsų rajone, pasiteiravome pačių kupiškėnų.
Rima AUKŠTIKALNIENĖ:
Kupiškio verslo informavimo centro direktorė
“Amatų gijos” buvo geras sumanymas, kuriuo bandyta atsakyti, ką mes dar sugebame, ar savo gebėjimus galime išplėtoti iki tradicinių amatų, kas trukdo tai įgyvendinti. Pasakojimai apie audėjas, mezgėjas, kalvius, drožėjus ir kitus amatininkus atskleidė, kad dar turime gyvų neįkainojamų vertybių, kad senieji amatai netgi galėtų tapti alternatyvia verslo šaka kaime, jei atsiras kam tą patirtį perimti.
Turime puoselėti savo dvasinį ir materialinį paveldą, kad neatsitiktų taip, kaip Norvegijoje. Yra tekę girdėti, kad svečiams iš užsienio, kurie pageidavo išvysti tikrą senovinį norvegų šokį, reikėję už 100 km ieškoti senolio, galinčio jį sušokti.
Palyginti su Žemaitija, Kupiškio krašte senieji amatai ir verslai kol kas merdi. Galbūt jie suaktyvėtų, jei atsirastų čia daugiau kaimo turizmo sodybų, jei ir šiuo metu esančios rodytų didesnę iniciatyvą ta linkme. Jų svečiai paįvairintų laisvalaikį lankydami amatininkus, įsigydami pas juos unikalių rankų darbo dirbinių. Visa tai būtų ir postūmis patiems amatininkams įforminti savo verslą. Reikėtų pamąstyti ir apie lengvatas tokiems žmonėms, nes toks užsiėmimas nėra labai pelningas, panašesnis į hobį, į darbą iš idėjos. Žinoma, nereikia pamiršti, kad rajone turime būrį tautodailininkų, bet ne visi jie besilaiko senųjų tradicijų.
Bėda, jog neturime rajone ir turizmo informacijos centro. Esame tik tokio centro, veikiančio apskrityje, dalininkai. Dabar žmonės iš lūpų į lūpas sužino, pas ką galėtų nusipirkti naminės duonos, originalų suvenyrą ar rankdarbį. Labai reikėtų informacinio leidinuko apie kupiškėnus, puoselėjančius tradicinius amatus ir verslus.
Neseniai švedai per mūsų centrą ieškojo mezgėjų, mezgančių rankomis. Beliko jiems patarti kreiptis į tautodailininkus.
Lucija DOBRICKIENĖ:
Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja
Manau, kad pažintine prasme “Amatų gijos” visiems buvo labai naudingas projektas. Mums, muziejininkams, bendradarbiavimas su jumis atskleidė naujų vardų. Jų adresais išsiruošę į ekspediciją parsivežėme ir eksponatų.
Esam ne tik šokanti ir dainuojanti, bet ir darbščių amatininkų tauta. Kad senolių patirtis nesunyktų, reikėtų rengti prie kultūros centro ar muziejaus įvairių amatų kursus. Jau dabar tarp tautodailininkų nebeturime kalvių, audėjų. Geras pavyzdys galėtų būti gruzinai, kurie, pamatę, kad nyksta tradicinis vyrų dainavimas, kaimuose subūrė šio dainavimo senuosius entuziastus ir veža iš miestų pas juos mokytis vaikus.
Danutė Baronienė:
Kupiškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja
“Kupiškėnų minčių” priedą “Amatų gijos” esu susegusi atskirai. Mums jį pasklaidyti prireikia dirbant tiesioginį darbą. Moksleiviai, studentai dažnai teiraujasi įvairios kraštotyrinės informacijos, prašo atskirų straipsnių kopijų.
Taigi iš ko galime sužinoti apie savo krašto praeitį, senuosius amatus ir verslus, jei ne iš šių žmonių. Turime skubėti juos pakalbinti. Šiuolaikinis jaunimas, ko gero, labiau galėtų papasakoti apie Helovyną nei apie savo tautos tradicijas.
Jūsų projekte atspindėta etninė kultūra ir paskleista gyvoji tautos tradicija liks ateinančioms kartoms. Ją puoselėti skatina ir mūsų šalies įstatymai, ir Europos Sąjungos nuostatos. Laikraštis juk ne vien apie politiką ir kriminalus turi rašyti.
Gruodžio 2-ąją dalyvavau Kraštotyros draugijos 11-ajame suvažiavime Vilniuje. Šios organizacijos pirmininkės Irenos Seliukaitės ataskaitiniame pranešime Kupiškis buvo paminėtas kaip miestas, garsinantis ir populiarinantis etninę tradiciją, bei nurodyti to darbo pavyzdžiai: seserų Glemžaičių konkursas ir rajoninis laikraštis “Kupiškėnų mintys”, leidžiantis priedą “Amatų gijos”. Belieka tuo pasidžiaugti ir tikėtis, kad artimiausiu metu rajone atsikurs Kraštotyros draugijos skyrius, kad į šią veiklą įsijungs daugiau mokyklinio jaunimo.
Ramūnas Vizbaras:
Tautodailininkas medžio drožėjas, buvęs technologijų mokytojas
“Amatų gijose” mažokai jaunimo kalbinta. Pavyzdžiui, staliaus darbais rajone užsiima daug jaunų žmonių. Taip pat rajono mokytojų keramikų veikla, kurią galima įvardyti kaip senųjų amatininkiškų tradicijų tąsą, liko nepastebėta. Audimui tai jau tikrai duoklę atidavėte.
Žinoma, senieji amatai gali virsti nedideliu verslu, bet vien iš to autentiškumo amatininkas tikrai nepragyvens. Retam žmogui bereikia megztų namuose kojinių ar kokio drabužio, jei visko pilna parduotuvėse.
Amatai pasmerkti išnykti ir dėl kai kurių pokyčių mokyklinėse programose. Pavyzdžiui, gimnazijoje nebebus technologijų dėstymo. Su medžio drožybai pasišventusio mokytojo Jono Šmigelsko išėjimu tikrai gali nebelikti, kam to dalyko mokyti. Aš pats jau nebedirbu mokykloje. Keisti darbovietę privertė nekokios perspektyvos. Apskritai šiuolaikinis technologijų dėstymas ugdo vartotoją, o ne kūrėją. Siaurinant mokymo programas nebebus, ko gero, vyrų, mokančių vinį į sieną įkalti.
Antra vertus, rajone yra nemažai buvusių J. Šmigelsko mokinių. Tačiau drožyba niekas iš jaunesnių beveik neužsiima. Matyt, kaip ir aš, nemato perspektyvos atsidėti šiam užsiėmimui. Pragyventi galima tik išplėtus savąjį amatą iki baldžiaus, staliaus. Tačiau šiuo metu parankiau kažkur dirbti samdomu darbuotoju vien dėl didesnių socialinių garantijų, nei užsiimti kūryba ir tradicijų puoselėjimu individualiai. Tam, ką sugebi ir moki, telieka laisvalaikis.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ