Praėjusį ketvirtadienį Karaliūniškio kaimo sodyboje, kur prieš 90 metų paskutiniąją 1915 m. dieną gimė garsus skulptorius Juozas Kėdainis, jam buvo iškilmingai atidengta paminklinė lenta.
Vidury apsnigtų laukų stovinčio senutėlio namo kieme gausiai susirinko jo talento gerbėjai, buvę mokiniai, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesoriai Gediminas Karalius bei Daliutė Ona Matulaitė, iš Kauno atvyko 83-ejų metų menininko sesuo Bronė Kėdainytė.
Drauge su rajono meru Leonu Apšega atidengusi atminimo lentą ant gimtojo namo sienos, skulptoriaus sesuo prisiminė, kaip jų tėvelis sakydavo, jog svarbiausia pasodinti sodą. Galbūt todėl Karaliūniškio sodžiuje tiek daug brolių Kėdainių rankomis sodintų medžių, tokie dideli čia rudenį sunoksta obuoliai.
Prie Ramūno Vizbaro sukurtos paminklinės lentos susirinkusieji pamerkė puokštes gėlių.
Sugrįžus iš užpustyto kaimo, šventinis minėjimas tęsėsi Kupiškio viešosios bibliotekos didžiojoje salėje, kurią puošė Kupiškio kraštui padovanoti skulptoriaus kūriniai. Jį pradėjo folkloro ansamblio „Kupkėmis“ tarmiškos dainos, renginio vedėjos Linos Matiukaitės žodžiais tariant, artimos skulptoriaus J. Kėdainio, kaimo vaiko, prigimčiai.
Meras L. Apšega džiaugėsi, kad jau trečias mūsų rajono šviesuolis savo kūrybines vertybes palieka gimtajam kraštui. Per 400 tapybos paveikslų išlikę Veronikos Šleivytės muziejuje, gausybė eksponatų saugoma Adomo Petrausko muziejuje. Dabar prasmingi ir unikalūs J. Kėdainio skulptūros darbai, sesers Bronytės pastangomis iš Kauno sugrįžo į Kupiškį. Rajono vadovas vylėsi, kad pamažu bus sutvarkyta salė, kurioje eksponuojama skulptoriaus kūryba.
Kultūros ir meno instituto profesorė Gražina Marija Martinaitienė supažindino su skulptoriaus biografija. Senojo Lietuvos kaimo vaikas, kilęs iš vargingos daugiavaikės šeimos, veržėsi į mokslo šviesą. Keista ir nuostabu J. Kėdainiui buvo mokytis Kaune. Vėliau jam teko laimė tapti skulptoriaus Juozo Mikėno asistentu. J. Kėdainis anksti pradėjo dalyvauti parodose. Kūrė paminklinę skulptūrą, antkapius, portretus, bareljefus. Lipdė tai, kas menininkui buvo brangu: tėvus, mokytojus, krašto kultūrai svarbius žmones. G. M. Martinaitienė pabrėžė, jog J. Kėdainis stengėsi pagerbti reikšmingus žmones, atsidėkoti kiekvienam, kas daug gero padarė Lietuvai.
Mūsų kraštietis Vidmantas Jankauskas perskaitė į konferenciją neatvykusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio atsiminimus. Pastarasis žavėjosi J. Kėdainio, tapusio dėstytoju, paprastumu ir vidine inteligencija. „Į kuklų kaimo bernelį kolegos žiūrėjo iš aukšto“, – buvo minima laiške.
Į Kupiškio biblioteką šįkart atkeliavo nebe pirmas jo palikimas. Prieš ketvertą metų, birželį, jo sesuo B. Kėdainytė geranoriškai perdavė asmeninę menininko biblioteką. Už ją atsakinga bibliotekininkė Laimutė Kliopkinienė papasakojo ne tik apie pirmuosius J. Kėdainio susitikimus su knyga (20 pirmųjų asmeninių knygų jis buvo sunumeravęs), bet ir priminė, jog skulptoriaus biblioteką sudaro 4093 leidiniai, įkainoti 37 tūkstančiais litų. Didžiąją dalį užima ilgus metus kaupta meno literatūra, albumai, enciklopedijos, o taip pat – grožiniai kūriniai, meno ir kultūros žurnalai, net 10 užsienio kalbų leidiniai. Tarp jų ir viena iš senųjų knygų – Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, išleista 1848 m. „Knygos buvo jo svajonė ir tikslas“, – B. Kėdainytės žodžius citavo pranešėja. Ji taip pat skaitė J. Kėdainio knygose rastas dedikacijas, laiškų ištraukas.
Dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krūtinis tikino susidaręs malonų įspūdį, jog kupiškėnai sugeba skirti daug dėmesio savo krašto žmonėms. Svečias vienerius metus buvo J. Kėdainio studentu ir profesorių prisiminė kaip iš kitų išsiskyrusią asmenybę, raginusią kūryboje vienodai akcentuoti ir į esmę, ir į smulkmenas. Šio J. Kėdainio mokinio sukurta skulptūra Laurynui Stuokai-Gucevičiui puošia kiemelį prieš Kupiškio biblioteką.
Renginio dalyviai ir svečiai su grauduliu stebėjo Vidmanto Kučo nufilmuotą vaizdajuostę,vaizduojančią į tėviškę 1993 m. spalį sugrįžusį menininką, kuris į Anapilį iškeliavo 1998-aisiais.
Renginio pabaigoje Kupiškio etnografijos muziejaus, kuriam patikėta saugoti 148 skulptoriaus J. Kėdainio darbus, vadovė Violeta Aleknienė bei viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Tamulevičienė šiltais žodžiai bei gėlių puokštėmis padėkojo menininko seseriai B. Kėdainytei bei parodą įrengti padėjusiai Nacionalinio muziejaus architektei Gražinai Pajarskaitei.
Konferencijos dalyviai pasklido po ekspozicijų sales pasigrožėti J. Kėdainio rankų prisilietimą menančiais metalo bei medžio dirbiniais, kūrėjo gyvenimo nuotrupomis fotografijose.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ