Beveik prieš savaitę Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje sužibo kalėdinė eglė. Į šventinį renginį, tėvų lydimi, rinkosi mažieji kupiškėnai, koncertų ir pokštų klausėsi jaunimas ir vyresnieji. Be abejo, prie puošnios eglės Naujųjų išvakarėse būriuosis miestelėnai, tęsis linksmybės, liesis šampanas ir „skraidys“ buteliai.
Miesto aikštė metų tėkmėje regėjo įvairių pokyčių. Pažvelgus į seną centrinės aikštės fotografiją, kurią atnešė viena „Minčių“ skaitytoja, darosi įdomu, kaip kito ši vieta, ar joje metų sandūroje visada vyravo šventinė nuotaika?
Aštuoniasdešimt šešerių metų kupiškėnė mokytoja Aldona Zinkevičienė tik dešimt metų buvo išvykusi į kitus miestus. Beveik visą gyvenimą ji praleido Kupiškyje, tad savo pasakojimais apie praėjusius laikus sudomina kiekvieną.
Pašnekovė negalėjo tiksliai pasakyti datos, kada miesto aikštėje pradėta puošti eglė. Galbūt ši 1956 m. nuotrauka mena unikalias akimirkas. Prie padabintos žaliaskarės rinktis vaikams ar suaugusiesiems prieš keletą dešimtmečių nebuvo įprasta. Tiesa, po Naujųjų nakties lygiai taip pat, kaip dabar, aikštėje būdavo pilna stiklo šukių ir šiukšlių. Matyt, šventinę naktį nedideli būreliai draugų čia susitikdavo.
A. Zinkevičienė pamena, kad toji eglė ne tik nežibėjo lempučių girliandomis, bet ir miesto viduryje stovėdavo gana neilgai: keletą dienų prieš Naujuosius ir kelias po jų. Nes padaužos slapčia nudraskydavo žaisliukus.
Centrinę aikštę Kupiškio gyventoja prisimena dar iš prieškario laikų. Gyvenamaisiais namais ir krautuvėlėmis užstatyta ji buvo vadinama austerija. Seniau ji priklausė vien žydams (tik lietuvių vaistininko Stuko namas ten stovėjo). Už žydų krautuvėlių, kiemuose, būdavo kitų trobesių. A. Zinkevičienė prisimena, kaip šabo dieną žydai susėsdavo ant laiptukų ir stebėdavo aikštėje verdantį gyvenimą, praeivius gatvėse. Ketvirtadieniais jie žiūrėdavo, kaip ant aikštės grindinio šurmuliuoja turgus, suvažiuoja vežimai, derasi prekeiviai. Po turgaus keletą dienų aikštėje tvyrodavo nešvara, gyventojai eidavo pasirinkti pakratų, šieno ar šiaudų ožkoms. Tik po keleto dienų valytoja sušluodavo šiukšles. Anuometinė aikštės tvarka toli gražu neprilygo šioms dienoms.
Ilgametė mokytoja pasakojo, jog Antrojo pasaulinio karo metu ant Kupiškio buvo numestos trys bombos. Viena – kaip tik centre, kita – dabartinėje Pajarskio g., o trečioji, užmušusi porą žmonių, – netoli bažnyčios Gedimino g.
Po sprogimų ir žydų išvarymo jų trobesius griovė, kas tik norėjo, po plytą ištampė. Miesto aikštė buvo paversta griuvėsiais. Nebuvo ošiančių fontanų, suoliukų kaip dabar. Niekam nekilo mintis čia ilsėtis ar pramogauti.
Tuoj po karo, kai miškuose vyko pasipriešinimo sovietams kovos, o mieste laikėsi raudonieji būriai, įvairiu metų laiku centrinės aikštės grindinys buvo nuklotas žuvusiųjų kūnais. „Baisus apimdavo jausmas,“ – apie kraupų reginį kalbėjo A. Zinkevičienė. Šiandien tuos žiaurumus čia mena paminklinė lenta.
Anot pašnekovės, senieji kupiškėnai nepasižymėjo gerais šeimininkavimo įpročiais. Mieste nebuvo tiek tvarkos, kiek dabar.
Po karo, apie 1946 m., vietos gyventojai apvalė griuvėsius, pasodino medžių. Aikštės priešaky buvo medžiais neapaugusi vieta, kurios centre – pastatyta tribūna. Čia įvairiomis progomis vyko minėjimai. Iš visų įstaigų suvaryti miestelėnai žygiuodavo grindiniu aplink aikštę, o einant pro tribūną reikėjo sušukti „valio“.
Mokytoja pasakojo, kad anais laikais nebuvo įprasta apšviesti gatves ar aikštę. Po karo mieste veikė elektrinė, tačiau elektros užteko tik gyventojų namams ir biurams. „Vienintelė šviesa naktį – namų žiburiai ir mėnulis“, – sakė A. Zinkevičienė. O tam tikru metu buvo įsakyta langus storomis popierinėmis užuolaidomis uždengti.
Tačiau, pašnekovės teigimu, net neramiais laikais žmonės jautėsi saugūs. Kam reikėjo, eidavo ir tamsią naktį. Niekas neužpuldavo, neapiplėšdavo.
Laikui bėgant, keitėsi ir aikštės pavadinimas. Žinoma, kad seniau aukštėlesnė miesto vieta vadinosi Čirvų kalneliu (čia darbininkai laukdavo darbdavių ir galbūt sulošdavo kortomis). Vėliau aplink tą aukštumėlę atsirado grindinys ir ji buvo pavadinta Rinkos, vėliau – Turgaus aikšte. Sovietmečiu, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo , ji buvo pakrikštyta Tarybų vardu. Čia maždaug iki šeštojo dešimtmečio vidurio stovėjo paminklas Stalinui, vieną naktį paslaptingai pradingęs.
Šiandieninį prieššventinį aikštės grožį mokytoja vertina dvejopai. Džiugu, kad dabar taip tvarkinga ir puošnu. Tačiau ji norėtų, kad išorinis spindesys neužgožtų tikro džiaugsmo, kad kiekvieno žmogaus viduje būtų šviesiau.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ