Per Antrąjį pasaulinį karą Skapiškio miestelis buvo gerokai apgriautas. Daugelis garbaus amžiaus gyventojų dar mena pokario baisumus. Žmonės kūrėsi iš naujo, statėsi pirmiausia ūkinius pastatus, gyvenamuosius trobesius ir būtinai – pirtis. Šiandien sunku surasti kaime ilgus metus išsaugotą aukštaitišką pirtelę, nors kur išsivanoti turi kone kiekvienas skapiškėnas.
Pasiteiravus, kas Skapiškyje ne tik sau pasikūrena pirtelę, vietos gyventojai nurodė Emilijos Lukošiūnienės sodybą. Esą 70 metų moteris senu įpratimu į pirtį pavadina ir draugus iš gretimo Dailiūnų kaimo.
E. Lukošiūnienė suskaičiavo Skapiškyje gyvenanti jau apie 20 metų. Gerai pažįsta šio krašto gyventojus.
Savo senutėle pirtimi ji nelinkusi didžiuotis. Išore šis rąstų statinys gal ir negalėtų varžytis su moderniomis, spalvingai išdažytomis ir išpuoštomis kaimynų pirtimis. Tačiau gan mielas ir labai reikalingas pastatas mena senus laikus.
Savo pirtelę Lukošiūnai atsitempė iš Emilijos gimtinės – šalia esančio Bajorų kaimo. Anuomet ten gyveno apie 38 šeimos, dabar vos keli kiemai belikę. Maždaug prieš 50 metų ją statė kaimynas meistras Antanas Kinderis.
Anot skapiškietės, seniau kaime pirtį suręsdavo prie vandens tvenkinio, atokiau nuo trobesių, kad kaitriai įkūrus ugnį, namai neužsidegtų. Anksčiau dažnas sodietis turėjo dūminę pirtį, anglimi kūrenamą, ir tik vėliau atsirado pirtys su kaminu.
Šiandien mums įprastų aromatingų muilų ar vonios putų nebūdavo. E. Lukošiūnienė prisimena, kaip šeimininkės namuose ūkišką muilą virdavo iš skerdienos atliekų, specialaus akmenėlio. Supildavo į formas, sudžiovindavo, gabalėliais supjaustydavo.
Nuo seno įprasta, kad vyrai pirmi maudydavosi, nes jiems kaitresnių garų reikėdavo. O vaikus siųsdavo pakviesti kaimynų maudynėms. Už tai, kad jie greitai per dirvoną nuskuosdavo, gaudavo saldainių.
Dabar daugelis Skapiškio gyventojų turi namie įsirengę vonias. Tačiau vyresnieji niekaip negali atsisakyti pirties teikiamo malonumo. E. Lukošiūnienė kas pavasarį pasidaro apie 20-30 beržinių ar ąžuolinių vantų, kurių visiems metams šeimai pakanka ir kaimynus iš Dailiūnų išvanoja. Taip ir rūksta kelis kartus per mėnesį mažosios pirtelės kaminas, o per vasaros darbymetį ir dažniau tenka sūrų prakaitą garuose nuprausti.
Skapiškio geležinkelio stoties gyventoja Ona Kvedaravičienė jau skaičiuoja 87-uosius gyvenimo metus. Aišku, negalima paneigti, jog ilgaamžiškumas užkoduotas genuose. Jos tėvelis, tetos nugyveno visą amžių. Ilgus metus išdirbusi Skapiškio geležinkelio stotyje, O. Kvedaravičienė dar ir dabar karvutę prižiūri, vikriai sukasi po namus.
Galbūt senolės vidinės energijos ir ilgo gyvenimo paslaptis – dažnas išsivanojimas pirtelėje? Senoviniame rąstų pastate įrengta jauki pirtis gal jau išsilaikiusi pers pusę amžiaus. Kai Kvedaravičiai prieš daugiau nei 30 metų pirko sodybą, pirtis jau čia buvo.
Gražiu kasmetiniu ritualu tapo ir vantų rišimas. Tai daryti Ona išmoko iš savo tėvelių. Sako, būtina vantas surišti iki šv. Jono, kad beržo lapai nekristų. Po to jas reikia gerai išmirkyti. Dar ir dabar O. Kvedaravičienė kasmet apie 20 vantų pasigamina.
Anot skapiškietės, šiandien tomis vantomis ji viena tesinaudoja, kartais vyresnio amžiaus kaimynai kokį šeštadienį išsiperti ateina. Jaunesnioji karta ne itin noriai mėgaujasi pirties teikiamais malonumais. Kartu gyvenantis Onos sūnus su šeima mieliau renkasi dušą vonioje: taip greičiau, nereikia eglinėmis ar beržinėmis malkomis pirtelės įkaitinti.
O. Kvedaravičienė sakė, kad senų ir gražių pirčių turi dar keletas kaimynų. Vaikaičiai jas restauruoja, tačiau į negyvenamas tėvų sodybas tik retkarčiais atvyksta poilsiauti. Ne vienas šnekintas skapiškietis minėjo ir pirtis statyti įgudusį Petrą Šlapelį.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ