Prieš pasibelsdama į Paulino Kaluinos duris svarsčiau, nuo ko pradėti pokalbį. Dažnas skapiškėnas, išgirdęs šio vyriškio vardą, netrunka pranešti: „Tai audinių raštų kūrėjas ir užrašytojas bei mūsų batsiuvys“.
Stovint šalia
„Jau keturiasdešimt metų Paulinas Kaluina kuria audinių raštus, tokius, kokių nerastume jokiose anksčiau išleistose knygose. Jo sąsiuviniuose nubraižytos raštų, nyčių suvėrimo, surišimo, staklių pakojų mynimo schemos“, – neseniai išleistoje P. Kaluinos kūrybos audimo raštų knygoje „Meilė motinai – audimo raštuose“, kuria nepamiršo pasidžiaugti Paulinas, rašo Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė.
Raštus užrašinėti vyriškis sako pradėjęs nuo 1965 m. „Pakritikuodavo mama, kol nepabandė jų išausti“, – kalbėjo prieš septyniasdešimt dvejus metus Paladžios kaime (Panemunio valsčius, Rokiškio apskritis) gimęs Paulinas. Jis Kazimieros ir batsiuvio Povilo šeimoje buvo pagrandukas – turėjo dvylika metų vyresnę seserį Akvilę ir dešimčia – brolį Joną.
Į jų namus dažnai užsukdavo moterys, pageidaujančios Kazimieros Kaluinienės audinių: atnešdavo siūlų ir prašydavo išausti tai rankšluosčių, tai lovatiesių ar kt. audeklo. Už darbą audėja prašydavo 4-5 rublių. Savo šeimai ji išausdavo drobių, raštuoto milo. P. Kaluinai, stebint kruopštų motinos darbą, kilo mintis pagražinti raštus, išpiešti jų vis naujesnių ir įvairesnių. Neretai ateidavusias vietines audėjas (pasak Paulino, anksčiau kone kiekviename kieme staklės buvo), kurios teiraudavosi, kaip padaryti vieną ar kitą suvėrimą, Kazimiera Kaluinienė pasiųsdavo pas sūnų. Nors Paulinas pats kūrė raštus, išmanė visą audimo technologiją, prisipažino niekada nebandęs austi pats.
Laiškanešio krepšį pamainė į batsiuvo ylą
Jei P. Kaluinos meilė motinai atsispindi audimo raštuose, tai pagarba tėvui – iš šio perimtame batsiuvio amate, kurio pastarasis buvo išmokęs Rygoje. „Matydavau, kaip jis dirba, įsižiūrėjau. Dirbau laiškanešiu, tačiau dėl ligos šią tarnybą teko mesti – tada pradėjau taisyti batus“, – pasakojo Paulinas. Pataisyti avalynės į jų namus skubėjo ne tik Paladžios, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Anksčiau batsiuvio rankoms buvo patikimi ir pavalkai, pakinktai, šarai, šlajos.
Į Anapilį iškeliavus tėvams, likęs vienas Paulinas 1987 m. atsikėlė į Skapiškį. Čia per žmones taip pat greitai pasklido žinia apie jo užsiėmimą. Pasak amatininko, darbo netrūkdavo – iš pradžių klientų eilė net dviem savaitėms į priekį susidarydavo. „Tada nebuvo pigesnės avalynės, lopydavo, taisydavo žmonės iš paskutiniųjų. Dabar darbo lyg ir sumažėjo – turgelyje galima pigiau batų įsigyti. Tačiau ir ten pirktų atneša pataisyti“, – rodydamas kone naujutėlius moteriškus batus, kurių vienam tereikia pakalti kulniuką, aiškino batsiuvys. Tuščiavidurį bato kulną Paulinas užpildo išlydytais plastmasiniais maišeliais ir tik tada pakala guma ar kaučiuku. Medžiagų jau keletą metų jam atveža panevėžiečiai. Apavo siuvimui P. Kaluina naudoja iš virvių išardytus stiprius siūlus, valą.
Prie sienos besišliejantį staliuką, su batų taisymui reikalingų įvairiausių įrankių įrankėlių pilnais stalčiais, apšviečia stalinė lempa. Čia, palinkus ties apavu, batų apsuptyje prabėga ne viena Paulino valanda ir diena. Batsiuvys negali pasakyti, kokią avalynę dažniausiai tenka taisyti. Aplink staliuką gausu tiek vyriškos, tiek moteriškos avalynės. “Tai kulniukus pakalti, tai išlindusią skylutę panaikinti, lopinėlį uždėti, iširusią siūlę susiūti, nuplyšusią aulinių batų priekinę dalį užsiūti, vidpadį, padą naujai uždėti. Teko ir kitų padarytas klaidas taisyti”, – skapiškėnų apsilankymo jo namuose priežastis vardijo Paulinas. Anot jo, seniau batai tvirtesni buvę – siūtuosius pagal užsakymą žmogus keletą metų nešiodavo.
„Nei austi, nei batus taisyti dabar niekas nebesimoko. O juk yra bedarbių, kurie namie būdami galėtų pasikrapštinėti – vis litas kitas prisideda. Ir veikti yra ką, net nepamatai, kaip diena praeina“, – sakė P. Kaluina.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ