Auklė – ne įgeidis, o būtinybė dirbančiai šeimai ar vienišai mamai, juolab kad vis daugiau tėvų susiduria su problema – darželių grupės perpildytos, norint patekti į juos, eilėje tenka laukti kelerius metus. Ne visi turi galimybes patikėti savo atžalas senelių ar kitų giminaičių priežiūrai. Nepaisant visų baimių, be auklių neapsieiname, tačiau ši profesija mūsų mieste nėra gerai apmokama, o moterų, galinčių dirbti auklėmis, vis labiau trūksta. Klausimas „kur gauti gerą auklę?“ tampa nemažas galvos skausmas.
Be garantijų
Auklės darbas kol kas dažniausiai neoficialus ir neteikia jokių socialinių garantijų: nuo užmokesčio auklėms niekas nemoka jokių mokesčių valstybei. Nebent auklė samdoma oficialiai per agentūrą, bet tokių mūsų mieste nėra. O kadangi papildoma burna ir taip veikia kiekvienos šeimos biudžetą, tad apie tokias išlaidas nėra net kalbos.
Deja, jokių garantijų neturi ir aukles samdantys tėvai. Įsileisti visai nepažįstamą žmogų į namus ir patikėti patį brangiausią turtą – savo vaikus, gana rizikinga. Pasak „Minčių“ kalbintų pašnekovų, gerą auklę gauti sunku, jos perduodamos iš rankų į rankas. Ir užaugę vaikai jas prisimena su ypatinga pagarba. Tik, deja, pasak tėvų, tokių merių popins nėra daug.
Auklėmis dirba įvairaus amžiaus ir įvairiausių profesijų moterys: ir neseniai vidurinę mokyklą baigusios merginos, ir prie stipendijos tokiu būdu norinčios prisidurti studentės, ir darbingo amžiaus, tačiau turinčios nepaklausias darbo rinkose specialybes moterys, ir pensininkės, nebepageidaujamos valdiškam darbe.
Dažniausiai auklių ieškoma per draugus ir pažįstamus, neradus tokiu būdu – vartant skelbimus spaudoje. Užmokestis už jų paslaugas priklauso nuo to, kur gyvenate. Brangiausios auklės, žinoma, sostinėje. Kaina priklauso ir nuo to, kokios auklės pareigos. Didesnį užmokestį gauna tos, kurios ne tik prižiūri vaiką, bet ir tvarko namus bei pan.
Pasiūla lygi atlygiui
Kiek šiuo metu auklės paslaugos kainuoja mūsų mieste? Tėtis Darius jo atžalą prižiūrinčiai moteriai moka 350 Lt per mėnesį. Apskritai auklei skiriamas užmokestis mūsų mieste svyruoja nuo 300 iki 380 litų per mėnesį, plius maistas, nes dažniausiai auklės valgo darbo vietoje.
1,6 m. amžiaus vaiką prižiūrėsiančiai Reginai už valandą darbo mokės vieną litą. Savaitgalio tarifas: 1,5 Lt už valandą. Aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, 15 metų darbo stažą su vaikais turinti moteris sakė, jog kai kurie per skelbimus auklės ieškantys tėvai siūlydavo už vaiko priežiūros valandą mokėti tik 50 centų.
Po litą moteriai už vaiko priežiūrą moka ir penkiamečio berniuko mama Kristina. „Nė viename miesto darželyje nėra vietos (keista, kai nuolat teigiama, jog gimstamumas pas mus mažėja), eilės patekti į juos sudarytos keliariems metams į priekį, iš paskutinio esi priverstas samdyti žmogų. Suprantu, jog pas mane jis neužsidirbs, todėl ir skelbime nedrįsau rašyti, jog ieškau auklės, o tik moters, galinčios prižiūrėti vaiką. Nekėliau jai jokių reikalavimų. Tai galėčiau daryti tik tada, jei galėčiau mokėti tiek, kiek priklauso„, – sakė Kristina. Berniuką jai dirbant, išvykus į studijas (Kristina studijuoja neakivaizdžiai, o vyras dirba užsienyje) prižiūrinčią moterį Kristina pasirinko intuityviai, ji iš karto patiko sūnui.
Pasak „Minčių“ pakalbintų tėvų, gerą auklę rasti sunku, kai kas tai vadina netgi laimės dalyku. „Nėra pasiūlos. Neretai paskambina moterys, gyvenančios ne mieste. Joms būtų sudėtinga laiku atvykti, be to, važinėti, ko gero ir neapsimokėtų“, – sakė vienas pašnekovas.
Ir auklė – žmogus
Geros auklės sąvoką apibrėžti sunku. Kiekviena šeima, ko gero, ją įsivaizduoja vis kitaip. Tačiau, po pokalbio su auklių ieškančiais ar jas jau turinčiais tėvais, galima daryti išvadą, jog visi trokšta savo atžalas patikėti tokioms moterims, kurios patinka jų vaikams, myli juos, moka juos užimti, yra tvarkingos, atsakingos ir sąžiningos. Deja, pasitaiko ir priešingų variantų, tampančių šeimos skyrimosi su aukle priežastimis. Jolita, vieniša mama, pasamdžiusi naują auklę, ją visada išbandydavo tai vienoje, tai kitoje vietoje paberdama pinigų. Kilus įtarimui, jog netinkamai elgiamasi su jos vaiku ar į namus ateidinėja nepageidaujama kompanija, ji namo grįždavo netikėtai, darbo metu, apie auklės elgesį visada pasiteiraudavo buto kaimynų. Beje, užsienio šalyse, kai kurie gimdytojai, pasamdę naują auklę, keletui dienų netgi įmontuoja vaizdo kamerą ar palieka įjungtą diktofoną.
Daugelis šeimų pageidauja vyresnio amžiaus, savo vaikų turinčios (o tai lemia jų auginimo ir auklėjimo patirtį) moters. Nors, pasak vieno tėčio, pensinio amžiaus auklė jam nėra pats geriausias variantas: nesuspėja, pavargsta, užgriūna šeimą su savo problemų dėstymu ir pan. Jau turėdami kandidatę į aukles, daugelis gimdytojų visais būdais bando išsišniukštinėti kuo daugiau informacijos apie ją – ar punktualiai atvyksta į darbą, neturi pomėgio stikliukui, neskalambija apie šeimą, kurioje dirba, visam miestui.
Pasak ne vienos šeimos atžalą prižiūrėjusios Zitos, svarbu rasti bendrą kalbą ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais, nesikišti į asmeninį šeimos gyvenimą. „Be abejo, svarbu, kad jus samdanti šeima suvoktų, jog auklė – taip pat žmogus, turintis teisę į pagarbų elgesį„, – teigė pašnekovė.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ