Praėjusį šeštadienį Kupiškio viešojoje bibliotekoje bei etnografijos muziejuje buvo prisimintas rezistencijos kovų laikotarpis. Tądien bibliotekos parodų salėje, kurios sienas puošė fotografijų ir spaudinių paroda, vyko konferencija, skirta partizanės, poetės Dianos Glemžaitės 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Degučiuose (Zarasų r.) gimusi poetė, mokėsi Rokiškio ir Kupiškio gimnazijose, vaikystę praleido mūsų krašte. Būdama labai jauna, su vyru Juozu Bulovu pasitraukė į miškus.
Konferencijos įžangoje poetinę kompoziciją „Mes prieš likimą nuostabiai maži“ pagal D. Glemžaitės kūrybą atliko Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai, parengti režisierės Vilijos Morkūnaitės.
Sveikinimo žodyje mero pavaduotojas Jonas Jarutis priminė, kaip svarbu atiduoti pagarbą praėjusio šimtmečio pasipriešinimo kovų dalyviams, tarp kurių buvo ir vos 24 metus gyvenusi meniškos sielos D. Glemžaitė, negalėjusi susitaikyti su okupacijos jungu. Tokių drąsių žmonių dėka, anot vicemero, šiandien mes turime nepriklausomą valstybę.
Konferencijos organizatorė ir vedėja viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė pristatė renginio svečius: Glemžų ir Bulovų gimines bei artimus draugus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro LGGRTC) direktorę Dalią Kuodytę. Pastaroji viešnia kalbėjo, jog pokaris mums paliko laiko ženklų: ne vien žymiųjų partizanų vadų žygdarbius, bet ir jaunatvišką D. Glemžaitės poeziją, jos ryžtą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Elena Markuckytė savo pranešime pristatė Lietuvoje veikusių partizanų apygardų (Vytauto, Vyčio, Didžiosios kovos ir Algimanto) bei sričių istoriją.
Iki šiol neskelbtus duomenis apie poetę D. Glemžaitę apžvelgė Vilniaus dailės akademijos leidyklos redaktorius Vidmantas Jankauskas, papasakojęs apie partizanų išdavimą, D. Glemžaitės-Bulovienės ir jos vyro žūtį 1949 m. lapkričio 14 d., likusius poetės laiškus, tardymo protokolus. Literatūros kritikė Rita Tutlytė pateikė D.Glemžaitės poezijos analizę.
Popiet gausus būrys kupiškėnų ir svečių rinkosi į etnografijos muziejų, kur vienoje iš parodų salių buvo pristatyta įspūdinga paroda apie pokario rezistencijos kovas. Iš didelių plakatų žvelgė partizanų akys, fotografijose atsispindėjo partizanų pasipriešinimo nuotaikos, kovotojų ryžtas ir viltis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtos parodos „Karas po karo“, pernai Vasario 16-osios proga eksponuotos Danijoje, buvusioje pabėgėlių iš Lietuvos stovykloje, o dabar keliaujančios per Lietuvos muziejus, atidarymą patriotinėmis dainomis papuošė Panevėžio apskrities šaulių choras „Aukštaitis“.
Į parodos atidarymą atvyko Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas Algis Kazulėnas, Kupiškio savivaldybės rajono tarybos nariai Milda Narmontienė ir Vytautas Mockus, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas bei nemažai garbaus amžiaus kupiškėnų.
Renginį vedęs muziejaus specialistas Andrius Kleniauskas teigė, jog jau penkiolika metų rezistentų kovų istorijos nedengia paslapties šydas. Apie tai rašoma mokyklų vadovėliuose, straipsniuose, monografijose.
LGGRTC direktorė D. Kuodytė sakė, jog šią Danijos auditorijai rengtą parodą vertėtų aplankyti Kupiškio moksleiviams bei visiems, ne per daugiausiai žinantiems apie rūstų pokario laikotarpį.
Savęs ir kitų viešnia retoriškai klausė: „Ar ne per retai susimąstome, kokie tai buvo žmonės? Ar galima atleisti sistemai, kuri atėmė iš Lietuvos dešimtis tūkstančių gabių karių, poetų, architektų ir kitų specialybių žmonių? Kokią galėjome turėti tautos kultūrą, šalies išsivystymo lygį!…“ Anot D. Kuodytės, negali būti kalbų apie kerštą, bet atsiminti ir neatleisti privalome. Tad ir ši paroda – savotiška galimybė laisvės kovų dalyviams sugrįžti pas mus.
Rokiškio krašto muziejaus specialistas A. Kazulėnas papasakojo apie savo krašto pokario specifiką, partizanų ryšius su Latvijos kovotojais, bunkerio, kuriame slėpėsi D. Glemžaitė su vyru Juozu ir kitais kovos draugais, susprogdinimą bei išdaviko agento Maskvos likimą.
Šiuo metu Rokiškio rajono Plunksnočių miške atstatytas bunkeris, iškilo paminklinis kryžius. Partizaninio pasipriešinimo judėjimo atminimu rūpinasi prie rajono Savivaldybės įsteigta Laisvės kovoms įamžinti komisija.
Prisiminimais dalijosi D. Glemžaitės brolis Liudvikas Glemža, poetės vyro brolis Adolfas Bulovas, dvasios drauge Dianą vadinusi ir kartu su ja Kupiškio gimnazijoje besimokiusi Akvilė Balzienė.
Renginio pabaigoje Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas, kalbėdamas, jog nemaža dalis kupiškėnų dar prisimena laikotarpį, kai vyko karas po karo, dėkojo renginio svečiams ir organizatoriams už atgaivintą partizanų kovų atmintį.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ