Tas kalniukėlis pietvakariop nuo Juodpėnų kaimo – nelyg pagal Auščiausiojo mostą, su įžvalga, jog tos vietos kada nors prireiks išeinančiųjų į gyvenimą be niekieno patirties pakylėjimą.
Čia atguldavo tik nedaugelis
Šį kartą dar nepasakosiu, nuo kada ten kapinaitės. Nes to nežinau. Tačiau garbaus amžiaus vietiniai žmonės už šimtą ir daugiau metų nuo pirmųjų kapaviečių ten garantuoja. “Tikriausiai ant to kalnelio buvo palaidota dar baudžiauninkų dalios žmonių„, – pasamprotauja juodpėniečiai, nepasiklystantys istorijos laikmečiuose.
Į nusistebėjimą, jog kelių generacijų (žmonių kartų) šios vietovės amžinatilsiai sutilpo palyginti nedideliame plote, paaiškinimą davė septintąją dešimtį baigianti Elena Šimonytė.
Pasak Juodpėnuose gimusios ir niekur iš jų kojos neiškėlusios šios gyventojos, daug metų jų kaimo su viensėdžiais teritorija buvo padalyta dviems parapijoms -Skapiškio ir Šimonių. Pagal tai ir mirusieji buvo laidojami arba Skapiškio, arba Šimonių miestelių kapinėse. Antai ir jos tėveliai Veronika ir Juozapas Šimoniai, netekę mažo sūnelio, palaidojo jį Šimonių kapinėse, jau tuokart apsispręsdami, jog ten pat kada nors atgulsią ir jie patys.
Juodpėniečiams laidoti savo artimuosius kaimo kapinėse buvo didelių nepatogumų, nes daugeliui buvo įprasta velionį palydėti į paskutinę kelionę su bažnytinėmis apeigomis, o nuo Juodpėnų abiejų parapijų šventovės buvo per toli, kad amžinatilsį karste galėtų vežioti pirmyn ir atgal.
Tačiau jau visas dešimtmetis tokių laidojimo rūpesčių juodpėniečiai nebeturi, nes ties keliuku į kapines stūkso vietos gyventojų pastangomis likusiame tuščiame pastate įrengta bažnytėlė. Šioje koplyčioje kartą per mėnesį Šimonių parapijos, kuriai ir visas Juodpėnų kaimas priklauso, klebonas aukoja Mišias, o jei laidotuvės – parapijiečių dvasios tėvelis atvyksta į koplytėlę atlikti jų apeigų ir palydėti katalikų bendruomenės narį į Juodpėnų kapines.
Skyrė daugiau žemės
Prieš keletą metų šiai amžinojo poilsio vietai buvo paskirtas naujas žemės plotas, teritorija aptverta, su gražiais varteliais. Čia jau yra kelios kapavietės. Visi norėtume, kad naujų greitai neatsirastų.
E. Šimonytė iš Juopėnų kaimo kapinaičių praeities žino ne vieną reikšmingesnį faktą. Žemės joms iš savo privačios valdos yra padovanojusi Veronika Žibienė, o apie 1954-1956 metus Uršulė Dubrindienė susirūpino, jog kaimo kapinaitės su baigiančia irti tvora neliktų žmonių užmiršta, o gyvulių trempiama vieta.
Moteris rinko sodiečių aukas kapinėms naujai aptverti medinė tvorta. Taip ir buvo padaryta. Tą įvykį kaimas pažymėjo suneštinėmis vaišėmis. Gal kai kas manė, kad U. Dubrindienė buvo susirūpinusi būsima savo amžinatvės vieta, tačiau ir jos žmogus, ir ji pati buvo palaidoti Šimonių kapinėse.
Senas kryžius atsidūrė irgi kapinėse
Pasak kaimo senimo, Juodpėnuose prie pagrindinio kelio daug metų rymojo kryžius, parapijiečių statytas bene Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga. Praėjus kone penkiasdešimčiai metų medinis kryžius jau buvo patręšęs, be to, tuo sovietijos laikmečiu vaikų ir suaugusių ateistinis auklėjimas privalėjo būti kuo veiksmingesnis. Tad tuometiniam kolūkio pirmininkui Stasiūnui komunistų partijos rajono komiteto buvo nurodyta pašalinti iš pakelės kryžių.
Kaimiečių nuomone, pirmininkas pagal tuometines sąlygas pasielgęs tinkamai: nuo medinės dalies nuimtos kaltinės kryžiaus šventenybės buvo nuvežtos ir padėtos prie seniausio kryžiaus kapinėse. Jos išlikusios iki šiol.
Datos padeda mąstyti
Prie daugelio kapaviečių stabtelėjau, skaitydama ant paminklų palaidotiesiems iškaltus ar išrašytus jų vardus ir pavardes, gimimo ir mirimo datas. Paminklų su užrašai, pasak E. Šimonytės, padaugėjo nuo tada, kai kapinės buvo naujai aptvertos, arkoje įstatyti patvarūs vartai. Kai kurie juodpėniečiai nuo tada sukruto pastatyti paminklėlius ir jau seniau mirusiems artimiesiems.
Viešėdama išėjusiųjų nežinomybėn juodpėniečių kalnelyje, gal pirmą kartą taip aiškiai suvokiau: vis dėlto reikia ant paminklų nurodyti jų gyventą laikmetį. Be gimimo ir mirties datų visiškai pasiklystume laikmečiuose, neturėtume atspirties mąstymams.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ