Neseniai 77-ąją gimtadienį atšventusiai Elenai Skemundrienei iš visų sodietės darbų bene mieliausias audimas. Ir pastaruoju metu plonytės drobelės ant staklių volo vis storiau. Ši juodpėnietė sakė, jog audžianti ne į skrynią drobelę ar raštuotus užtiesalus krauti, o naudojimui buityje.
Kam, pasak moters, pirkti patalynei fabrikinio audinio ar žvalgytis turguose dėvėtų paklodžių, užvalkalų, jeigu galima naudoti jokių skalbimo, dezinfekuojančių priemonių neprisigėrusių lovos skalbinius, užtiesalus.
E. Skemundrienė – viena iš nedaugelio šio laikmečio sodiečių, galinti tvirtinti, jog ne tik jos vaikai, bet ir vaikaičiai buvo migdomi drobiniuose vystykluose. Ir todėl, pasak audėjos, užaugo sveiki ir stiprūs. E. Skemundrienei gera širdyje, kad ir jos vaikų šeimose vertinami naminio audimo užtiesalai, rankšluosčiai, labai patenkintos ir anūkės jos austomis dovanomis. Pačios E. Skemundrienės ir jos vyro Stepono miegamasis, svečių kambarys raštuotomis lovatiesėmis, baldų užtiesalais išpuošti. Tą amatą ji yra išmokusi vaikystėje ir jo nepamiršo visą gyvenimą.
E. Skemundrienė augo netoli nuo Juodpėnų buvusiame nemažame Mazgeliškių kaime. Jos tėvai Ona ir Jonas Breskai teturėjo tik du hektarus žemės, todėl motinai likus našle su keturiais vaikais kitos išeities ir nebuvo kaip eiti uždarbiauti pas stambesnius ūkininkus. Žiemą Breskienė uždarbiaudavo verpdama ir ausdama. Kaip sakydavo Elenai mama, ne vieno ūkininko dukterims buvo priaudusi kraičio skrynias drobelių, čerkaso, milo rietimų, lovų užtiesalų, staldengčių ir rankšluosčių.
Į stakles slapta įsėsdavusi dar nė dešimties metų neturėjusi Elena. Mama suprasdavusi, jog neįgudusios rankelės keletas šeivų per apmatus prašauta, tačiau mergaitės nebardavo, o vis dažniau ėmė šaukinėti ją prie staklių ir aiškinti, kaip vienodžiau ataudų siūlus skietu primušti. Ūgtelėjusi Elena buvo supažindinta, ir kaip suverti audinį, tačiau, pasak jos, vieno karto tikrai neužteko. Jau ištekėjusi ir gyvendama Juodpėnuose Elena bendravo su šio kaimo senbuve audėja Emilija Kanišauskiene, kai kuriomis obonietėmis.
E. Skemundrienė sakė, jog staklės jos irgi vietinės – buvusio Mazgeliškių kaimo valstiečio Jono Balčiūno paadarytos. Jo sesuo Marijona taip pat ausdavusi pagal užsiprašymus. J. Balčiūnas, išsikeldamas iš Mazgeliškių į miestelį gyventi, stakles padovanojo jai, Elenai.
Audimui skirtame kambaryje laikomi ir kiti šios moters dešimtmečiais naudojami daiktai – verpimo ratelis, šio krašto moterų kalavartu vadinamas. Dabar juo tik šeivos trinamos, o verpia su naujesniu.
Senasis E. Skemundrienės ratelis – istorinis, jau šimtametis, su juo daug plonyčių gijų yra suverpusi jos mama.
Kalbėdama apie savo audinius, E. Skemundrienė paaiškino, jog lovatiesės, staltiesės – iš vieno palo. Tokių, platesnių, staklių ne kiekvienas kiemas turėjo, kai moterims aprengti savo šeimynas būdavo vienas iš didesnių rūpesčių.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ