2024/07/12

Kalvystės amatas užtikrino pragyvenimą

Dvaramiškis – apie 3 kilometrus nuo Kupiškio nutolęs kaimas, kuris vakaruose ribojasi su Pajuodupio, iš šiaurės – su Vėžionių, iš pietryčių – su Plundakų kaimais. Dabar čia beliko keletas sodybų, o anksčiau Dvaramiškyje gyveno kelios dešimtys šeimų, triūsė darbštūs amatininkai.

Apie vieną iš jų, savo tėvelį Petrą Mackevičių, papasakojo kupiškietė Vilhelma Mackevičiūtė-Elskienė. Tame kaime 1896 m. gimęs ir visą gyvenimą čia praleidęs P. Mackevičius buvo visoje apylinkėje žinomas kalvis.

Jo tėvas Jurgis Mackevičius, jau panaikinus baudžiavą, Pajuodupės dvare dirbo siuvėju, siūdavo naujus pavalkus, lopydavos senus, tvarkydavo pakinktus, ponų bričkoms uždengimus. Už darbą gavo valaką (20 ha) žemės.

Kalvystės amato P. Mackevičius mokėsi Zuntėj pas kalvį Černiauską. Vėliau jis turėjo pagalbinių darbininkų, nemažai mokinių. Pas jį dirbo Bronius Rimavičius iš Skapiškio.

Kieme prie tvenkinio buvo pasistatęs didelę plūkto molio kalvę. Kaip ir pridera, viduje buvo priekalas, žaizdras, dumplės, jas tekdavo ir vaikams minti. Kalvėje įrengta pirtis, nes šeimyna didelė.

Turėdamas varstotą, įrankių, gamino ratus, važius, “lineikas”, mokėjo padaryti plūgus, kirvius, stebulę nutekindavo, puikiai kaustė arklius, pats grifus pasidarydavo. Net stipriausius arklius suvaldydavo, kojas tvirtai pririšdavo. P. Mackevičius ratlankių nelenkdavo. Žiemą važius, “lineikas” dirbdavo ir juos gražiai nudažydavo. Petro vaikai mėgdavo su stebulėm, stipinais žaisti. V. Elskienė prisiminė, jog tėveliui dirbant, būdavo daug skiedrų, šilta namuose.

Kalvystės amatas P. Mackevičiui buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis (tiesa, stiprios sveikatos vyras dirbo žemę, mokėjo dirbti su medžiu). Iš žydo geležies krautuvės pirkdavo medžiagų. Kartais žydas geležies paskolindavo, nes žinojo, kad Petras – rimtas kalvis ir, dirbinius pardavęs, skolą būtinai atiduos. P. Mackevičius labai gerai uždirbdavo. Jis prekiaudavo ne tik Kupiškio, bet ir Vabalninko turguose.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą su broliu Kaziuku nusipirko kuliamąją mašiną ir motorą. Kuliamoji mašina turėjo didelę paklausą visame Dvaramiškyje ir jo apylinkėse. Tad ir važiuodavo iš kiemo į kiemą iki pat Kalėdų, kol kūlimas baigdavosi. Be to, pats mokėjo sugedusią techniką pasiremontuoti. Tokią pat mašiną kaime turėjo tik Jonas Senvaitis.

Kol galėjo, P. Mackevičius dar dirbo kolūkio kalvėje, kaustė arklius, visada pagelbėdavo, jei kam ko prireikdavo.

Nors P. Mackevičius baigė tik tris pradinės mokyklos skyrius, truputį mokėjo vokiečių kalbą, susikalbėjo lenkiškai (niekam iš vaikaičių neteko domėtis ar tai nebuvo bajorų giminė). Gerai mokėjo rusiškai, nes per karą jam miškuose dirbti padėjo rusas. Jam trejetą metų teko važinėti pas tetą į Rygą, tad pramoko latviškai.

Po sunkių darbų Mackevičių šeimoje atsirasdavo vietos ir dainai, papročiams, kaimynų ir jaunimo suėjimams. P. Mackevičius turėjo gerą balsą, giedojo chore, jaunystėje grojo armonika, kuria griežti vėliau išmokė ir savo dukrą Vilhelmą.

Darbštus amatininkas ilgai bernavo: vedė būdamas 35-erių. Su žmona Uršule Marcinkevičiūte iš Migonių k. užaugino keturis vaikus. Vilhelma buvo vyriausia, po jos gimė Antanas, Petras ir Linas.

Buvo griežtas, truputėlį ūmus, tačiau žmona Uršulė – labai nuolaidaus charakterio. P. Mackevičius mylėjo šeimą ir vaikus. “Jo žodis buvo pats svarbiausias: kaip tėtė pasakys, taip ir bus – šitaip buvome visi įpratinti”, – prisiminimais dalijosi V. Elskienė.

——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video