Tarp Kupiškyje gimusio žydo Tuvios Keselio ir etnografijos muziejaus užsimezgė gražus bendravimas. Pernai atvykęs drauge su būriu tėvynainių, jis negalėjo skirti pakankamai laiko pažinčiai su muziejumi ir savo gimtosiomis vietomis. Užtat praėjusį šeštadienį į Kupiškį atvažiavo kone visa T. Keselio giminė: vaikai, anūkai, seserys su šeimomis. Iš viso – 22 žmonės.
Svečius maloniai priėmė muziejaus specialistė Aušra Jonušytė, kuri visus metus laiškais bendravo su T. Keseliu ir kitais po pasaulį išsibarsčiusiais mūsų krašto žydais.
Iš pradžių žydai aplankė ekspozicijų sales, atidžiai klausėsi A. Jonušytės pasakojimų apie kupiškėnų senovę, papročius, menininkus. Ne vienas norėjo įsiamžinti prie senųjų vestuvinių lietuvių apdarų.
T. Keselis nekantravo aplankyti savo gimtąją vietą, dabar pažymėtą Maironio g. 11-uoju numeriu. Tiesa, kiek tolėliau nuo gatvės čia jau iškilęs naujas namas, tačiau metų naštą atlaikė jo tėvo iškastas šulinys. Dabartiniai šeimininkai Ona ir Albertas Vaivados padrąsino svečius atsigerti tyro vandens. Vėliau juos pavaišino naminiu alumi.
Svečiai iš tolimojo Izraelio senosiose Kupiškio kapinėse pagerbė mūsų krašte žuvusių tautiečių atminimą, atidžiai skaitė žydų pavardes Atminimo lentoje viešojoje bibliotekoje, aplankė Šmito malūną, buvusią pradinę mokyklą. Tuviai buvo labai svarbu pamatyti Pyragių ežerą, kuriame prieš daugelį metų teko maudytis.
Kaip papasakojo T. Keselis, Kupiškyje bėgo nerūpestinga jo vaikystė iki 6 metų. Šiame mieste, seserų Glemžaičių namuose, gimė ir jaunesnės seserys. Tačiau 1941 m. prasidėjus karui visa Keselių šeima buvo priversta bėgti iš Lietuvos.
“Pamenu, tėvas pakinkė arklį, susidėjome lagaminus ir iš Kupiškio patraukėme Latvijos link, – prisiminimais dalijosi T. Keselis – tačiau kelyje sustabdė rusų kareiviai. Jie liepė mums sėsti į krovininį traukinį. Taip kirtome Latvijos sieną„.
Deja, ten neteko lengviau atsikvėpti. Vokiečių lėktuvai ėmė bombarduoti krovininį rusų traukinį. Keselių šeima drauge su kitais važiavusiais žmonėmis spruko į mišką slėptis. Sprogmens skeveldra mirtinai sužeidė Tuvios motiną.
Rusų kariai ten pat iškasė didelę duobę ir palaidojo per 30 žuvusiųjų. Tėvas Keselis už rankų pasiėmė pusantrų ir puspenktų metukų dukreles bei šešiametį sūnų ir pėsčiomis keliavo iki kitos stoties, kurios kryptis – į Maskvą.
Vis dėlto svečiame krašte Keselių šeima neužsibuvo. Ten gyveno ir kolūkyje dirbo iki 1955 m. Lietuvos ambasadoje Maskvoje gavo leidimą sugrįžti į gimtinę. Tuomet jų gimtuosiuose namuose buvo įsikūrę kiti žmonės, tačiau netrukus jie užleido juos tikriesiems šeimininkams. T. Keselį labai nustebino tai, kad kaimynai grąžino visus išsaugotus jų daiktus, daug pagelbėjo tėvo draugas Vaitonis, Aleksas Merkys. Tuvios tėvas netrukus ėmėsi odos apdirbimo.
Po dvejų metų Keselių šeima išvažiavo į Izraelį, kuriame gyvena iki šiol.
T. Keselis džiūgavo po daugelio metų su seserimis sugrįžęs į savo gimtinę ir galėjęs ją parodyti savo vaikaičiams. Prieš išvažiuodami visi svečiai su juos lydėjusia A. Jonušyte, pliaupiant lietui, įsiamžino prie miesto pavadinimą žyminčių raidžių.
——-
Autorius: Gaila Matulytė