Arklininkystė nuo seno užėmė svarbią vietą Lietuvos žemės ūkyje ir visuomenės gyvenime, žirgai buvo ir yra vieni iš labiausiai gerbiamų ir mylimų gyvulių. Kaip tikram šeimos nariui žirgui, bitei ir žmogui, senoliai taikė žodį “mirti”. Sakydavo: “Mirė mano kieme vaikas – nieko, gims kitas”. Bet jei mirė arklys: “Į kiemą ateina badas: nei arsi, nei sėsi, nei kermošiun važiuosi”. Lietuvos istorija neatsiejama nuo žirgo, raitelio, karžygio, jojančio Tėvynės ginti.
Zasinyčiuose (Alizavos sen.) gyvenantis Jonas Lukšys ne vienerius metus užsiima arklių auginimu ir jų pardavimu. Dabar jis turi 11 šių elegancija ir veržlumu pasižyminčių gyvulių. Tačiau norintiesiems jų įsigyti dar teks šiek tiek lukterėti: 4 kumelės kumelingos (kumelės nėštumas trunka apie 11 mėn.), 4 dar jaunos, 3 – metinės (arklys laikomas suaugusiu nuo 4 metų amžiaus). Jonas, linkęs auginti kumeles, iki praeitos vasaros laikė ir eržilą, bet, šiam tapus giminingam, pardavė.
Prie arklių – nuo mažumės
„Kiekvienas turi savo hobį. Man patinka arkliai – protingos būtybės. Kone kiekvienoje mūsų šalies sodyboje galima aptikti vienokį ar kitokį jų pėdsaką: jei ne patį arklį, tai lineiką ar kt. kiemo puošmena tapusį daiktą. Ne veltui ir ant Lietuvos antspaudo – žirgo atvaizdas. Nuo žilos senovės jiems rodoma didelė pagarba“, – sako Jonas, šiais gyvuliais susižavėjęs jau vaikystėje. Panevėžio r. Nauradų kaime gyvenę tėvukai iki kolektyvizacijos turėjo 20 ha žemės, laikė 3 arklius. Dar 5-6 metų būdamas Jonas ieškodavo didesnių akmenų, aukštumėlės, kuri padėtų užsiropšti ant arklio. Kiek ūgtelėjęs, verždavosi ne tik pajodinėti, bet ir pakinkyti arklį, o lankydamas mokyklą, per pertraukas lėkdavo į netoliese esančią fermą, kur tėvas šerdavo arklius, ir, dar prieš šiam ateinant, juos paliuobdavo.
Iš trijų brolių Lukšių tokią aistrą arkliams jaučia tik vyriausiasis – Jonas. Tėviškėje ūkininkaujančiam Alvydui kur kas mielesnė medžioklė, kitas brolis – Vytautas – pasuko į verslą.
Dėl praktiškumo, ekonomiškumo ir patogumo dažnai arkliais buvo dirbama ir Alizavos kolūkyje (J. Lukšys buvo jo pirmininkas). Vykstant privatizacijai, Jonas iš kolūkio nusipirko 2-3 arklius, dar keletą įsigijo iš žmonių – taip prasidėjo savotiškas verslas. Kasmet J. Lukšys sako parduodantis po porą arklių ir taip užsidirbantis minimalų atlyginimą. Arklių kaina jau kurį laiką stabili – 2-3 tūkst. litų. Paklaustas apie pirkėjus, Jonas tik šypteli ir atsako: „Kiekvienai prekei – savas pirkėjas“. J. Lukšio auginti žirgai iškeliauja į aplinkinius rajonus, porą kumelių įsigijo Kupiškio technologijos ir verslo mokykla.
Subtilu
Pasak Jono, arkliams ypatingos priežiūros nereikia. “Jie ištvermingi, nereiklūs, darbingi. Tik duok atsigerti ir paėsti. Keletą hektarų pievos užtveri prie upelio, ganykloje vandens „bačką“ pastatai”, – teigė J. Lukšys, šaltuoju metų laiku savo augintinius laikantis bendrovės fermoje. Nors apsaugoti arklius sudėtinga, J. Lukšys pasidžiaugia, jog ilgapirščių pavyko išvengti. Seniau tam tikslui buvo naudojami rakinami pančiai. Žirgų mylėtojas pasigenda didesnio valstybės dėmesio šiems gyvuliams: pvz, karvės numeruojamos, o arkliams ši praktika netaikoma. Taip suteikiama didesnė laisvė ir vagims.
Tačiau dviejų vienodų arklių nėra. Ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal būdą. Vieni jų jautresni, kiti – baikštesni, treti – temperamentingesni, energingesni. Trejų metų arklys mokomas. Tai atlieka tik pats Jonas, suprantantis visus žirgą valdančius instinktus, jų elgseną ir kūno kalbą. Šiam subtiliam dalykui reikalingas laikas. Anot J. Lukšio, pirmieji pakinkymai lemia ir tolesnę eigą.
Neapgausi
Vienam arkliui žiemai reikia 4-5 t šieno. Jo pasiruošti tenka ir Jono laikomiems devyniems galvijams. Galbūt kai kas mano, jog šiame technikos amžiuje iš arklių naudos mažai, tačiau J. Lukšio ūkyje – jie pirmieji pagalbininkai, didžiausia ūkio jėga.: jais ir šieną veža, dvikinke žolę pjauna, ir į kitus darbus pasitelkia.
Sakoma, jog kur arkliai, ten ir čigonai. Užsukdavo jie ir į Jono kiemą, tačiau pastaruosius trejus metus nebesirodo. “Jie gerų arklių nekeičia – po savaitės paaiškėja visi trūkumai”, – sako patyręs arklininkas, tik priėjęs iš elgsenos, ausų padėties iš karto suprantantis arklio būklę. Su čigonais arklius mainytis jam sekėsi. “Mainai dėl charakterio, atsižvelgi į stambumą, metus – maža tikimybė, jog 15-16 metų kumelė turės kumeliuką”, – pasakojo J. Lukšys.
Meile arkliams užsikrėtė ir Jono anūkės: Greta ant žirgo gali išsėdėti ištisą dieną, Dovilė kolekcionuoja suvenyrinius arkliukus – jų turi apie 40. Paties J. Lukšio svajonė – laikyti apie 30-40 veislinių kumelių.
Vienkiemyje – penketukas
J. Lukšiui nepriimtina parduoti arklius mėsai – visus stengiasi parduoti laikymui, darbui, laisvalaikiui. Tos pačios nuostatos laikosi ir Zasinyčių vienkiemyje gyvenantis Algirdas Kukys, tame pačiame Alizavos kolūkyje dirbęs arklių prižiūrėtoju. Tik užsukus į jo kiemą smagiu prunkštimu pasitiko Lietuvos sunkiųjų ir švedų ardėnų veislės mišrūnas eržilas Dobilas – geidžiamas arklių giminės tęsėjas. Tvarte uodega švysčiojo praėjusį penktadienį dvejų metukų sulaukusi Lietuvos sunkiųjų veislės kumelaitė Drąsutė. Pasididžiuodamas ir kiek nerimaudamas Algirdas pozavo prie Meilutės – šiuo metu po jos gardą jau turėtų risčioti smagus kumeliukas.
A. Kukys norėjo aprodyti visą savo arklių ūkį – žmona Verutė, jo paprašyta, į erdvų kiemą atvedė ir Ramunę. Visą pokalbio laiką šalia mūsų jautėsi ir padykusios Dainos (Ramunės dukros) šiltas šnopavimas. Algirdas paaiškino, jog arklių vardai turi prasidėti iš tos pačios raidės kaip ir jauniklius pagimdžiusių kumelių. Taigi tikrasis Ramunės vardas Dulkė, bet jis arklių mylėtojui nepatikęs.
Su vėjeliu
Algirdo meilė ir aistra šiems gyvūnams išryškėjo taip pat vaikystėje. Jo gimtasis kraštas – Ukmergė. Didžiausia pramoga jaunajam Algirdui tuomet būdavo senelio (iš mamos pusės) Silvestro Aleksandravičiaus iš Varkalių kaimo apsilankymas – juk jis atvažiuodavo su arkliu. Kaime pradėjusį lankytis A. Kukį dėl didžiulės meilės arkliams nuo 5 metų vadino čigoniuku.
Greičio lenktynės su žirgais (tiek raitelių, tiek vadeliotojų) yra viena seniausių sporto šakų, kurios bazinė koncepcija nesikeičia šimtus metų. Nors A. Kukys Buivydiškių technikume įgijo zootechniko specialybę, gamykloje dirbo tekintoju, nemažas jo gyvenimo tarpsnis susijęs su arklių sportu. 1968 m., būdamas 24-erių, laimėjo pirmąsias varžybas, nemažai jų dar laukė ateityje. Algirdą žavėjo žirgo gebėjimas bėgti risčia. Gyvenant Utenoje, Panevėžyje, vienaip ar kitaip A. Kukio dienos buvo susijusios su žirgais: dirbo gyvulininkystės brigadininku, sporto metodininku, ruošė lenktynėms ristūnus (anuomet tarp tarybinių ūkių vykdavo įvairios šventės ir varžybos). Didžiausias pasiekimas, pasak A. Kukio buvo Bernatonyse (Panevėžio r.). 1972 m. jis parengė žirgą, kuris iš varžybose dalyvavusių 158 žirgų parodė geriausią laiką. Laimėjęs ristūnas A. Kukiui buvo įsimintinas ir kitu atžvilgiu – agresyvus, tvirtame aptvare laikytas, nieko neprisileidęs Končiakas pakluso Algirdo mokymams. Pasak arklininko, svarbiausia neparodyti, jog gyvulio bijai. 1973 m. su šiuo eržilu A. Kukys pateko į rinktinę, besivaržiusią Kazachstane. Čia jis buvo septintas.
Porą metų A. Kukys darbavosi Ėriškiuose (Panevėžio r.), kur vietos kolūkio pirmininkas Alfonsas Giedraitis pakvietė sukurti ristūnų sporto sekciją. Visų sportinių gudrybių dabar arklius pardavimui veisiantis vyras išmoko savarankiškai. Savo patirtį jis perteikė nemažam būriui jaunųjų žirgų mylėtojų. Visų pirma sūnui – Artūrui. Jis Jonavoje turi nuosavą žirgyną.
Arkliai uždirba duoną
Prekyba arkliais pradėjęs verstis Algirdas per savo rankas sako perleidęs apie 80 šių gyvulių. Pirkėjai dažniausiai pageidauja įsigyti kumelaites, kastruotus arklius (eržilo pavertimo arkliu „operacijos“ pats A. Kukys neatlieka). Trejetą arklių vyriškis yra mainęs su čigonais.
Arklį pardavęs Algirdas stengiasi jį pamiršti. „Žmogaus nebepamenu, nepažįstu, bet arklį visur atpažįstu“, – sakė A. Kukys. Savo laikomais gyvūnais jis rūpinasi pats – gydo susirgusius (veterinaro nekviečia), moko paaugusius. Pats kausto, plūgus derina. Arklio pakaustymas kainuoja 40 Lt. Per metus dėl šios paslaugos į Zasinyčių gyventoją kreipiasi 4-5 žmonės. Arklių kaustymo subtilybių Algirdas sakė išmokęs Taujėnuose (Ukmergės r.), pas Bildžiūną.
A. Kukys laimingas, galėdamas rūpintis tais, kurie jam labiausiai patinka – Lietuvos sunkiųjų veislės sarčiais. Jie – ramūs, ištvermingi, tvirtos konstitucijos. Šių arklių panaudojimo galimybės įvairiapusiškos: darbas žemės ūkyje, krovinių vežimas, taip pat ir laisvalaikio praleidimas. „Važiuoju, pjaunu, grėbiu, ariu – kombaino tik arkliai netraukia“, – šmaikštavo Algirdas. Jis taip pat patvirtino, jog arklių racionas nėra įvairus – šienas ir vanduo, o kurie dirba vasarą, leidžia pasmaguriauti avižomis. Pirmi nuosavi arkliai, pasak A. Kukio, iš per didelės meilės buvo peršerti.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ