Ne visi linkėjo sėkmės
Kooperatyvo “Pieno puta„ veikla, kaip kūdikio augimas, skaičiuota dienomis ir savaitėmis. Dabar jam keturi mėnesiai. Pasak šio kooperatyvo administratoriaus Vyginto Dragūno, skeptikų ir konkurentų pranašauto žlugimo etapas išgyventas, “Pieno puta„ turi jau 24 narius, nors kooperatyvui steigiantis jų nebuvo nė dešimties. Kooperatyvo nariai laiko per 60 karvių ir jų produkcijos į pieno supirkimo punktą Salamiestyje kasdien atgabenama daugiau kaip po septynis šimtus kilogramų. Daugelio karvės dabar tik veršiuojasi, prasidėjus ganiavai, primilžiai didės. Tačiau kooperatyvo šaldiklis talpus, – pabrėžė pašnekovas, – be to, supirkimo punktų neatsisakoma steigti ir kitose vietovėse. Turimas tikslas ateityje kasdien pateikti supirkėjui šios žaliavos ne mažiau kaip penkias tonas.
Administratorius sakė, jog susitikimams su kaimiečiais, laikančiais kelias karves, skiriama nemažai dėmesio, stengiamasi išaiškinti žmonėms, ką jie laimėtų, tapdami pieno kooperatyvo nariais. Nesiekiama, jog šis kooperatyvas būtų vien kupiškėnų, domisi juo ir aplinkinių rajonų smulkieji pieno gamintojai. Apskritai mąstoma, kaip žmonėms padėti kuo pelningiau realizuoti šią produkciją. Kuo daugiau pieno tieks jo perdirbėjui, tuo bus paprasčiau derėtis dėl šios žaliavos geresnių pardavimo kainų, finansiškai stiprėti kooperatyvui.
Pradžiugino pajamos
Beje, guodžiamasi ne vien būsimomis perspektyvomis, jau džiaugiamasi ir pirmaisiais rezultatais. Bakšėnų, Salamiesčio ir kitų kaimų žmonės, keletą pastarųjų metų už parduodamą nedidelį pieno kiekį gaudavę pagal supirkėjo malonę, tapę kooperatyvo nariais net suglumo už dviejų karvių parduotą produkciją per mėnesį gavę 500-600 litų pajamų. Žinoma, kai kam nepatinka, kad sprūsta iš rankų buvę nuvertintos produkcijos tiekėjai, su kuriais visai nesiskaityta, kurių reikalauta pasirašinėti tuščiuose ir todėl jokios juridinės galios neturinčiuose sutarčių blankuose. Kooperatyvo narių situacija, pašnekovų paaiškinimu, visai kitokia. Antai iš Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus pateiktos informacijos apie vasario mėnesio vidutines pieno supirkimo kainas sužinome, jog kooperatyvo “Pieno puta„ savo nariams už natūralaus pieno toną mokėta po 759,3 lito, arba 38,4 Lt daugiau negu vidutiniškai Lietuvoje. Tai lėmė pieno riebumas (4,9 proc.) ir baltymingumas (3,43 proc.). Pastarieji rodikliai, palyginti su vidutiniais, yra daug aukštesni. Kokį pieno kiekį kooperatyvo narys beparduotų, su juo bus atsiskaitoma ta pačia kaina, kaip ir su tiekiančiaisiais per šimtą kilogramų.
“Karo„ dėl pieno atgarsiai
Kooperatyvo “Pieno puta„ administratoriui keista, jog netrūksta asmenų, suinteresuotų griauti žmonių pasitikėjimą savivaldos pagrindais veikiančiu ūkininkų sambūriu.Stengiasi juos suklaidinti gretinant kooperatyvo nariams priskaičiuotas vidutines bazinio pieno supirkimo kainas su buvusių ankstesnių jų produkcijos supirkėjų mokamomis už perskaičiuotą pieną. „Vardan ko toks žmonių klaidinimas, noras ir toliau pelnytis iš jų sunkaus darbo“, – samprotavo sodiečių nelengvą gyvenimą labai gerai žinantis, čia gimęs ir užaugęs naujojo kooperatyvo administratorius.
“Pieno puta„ galimybės dirbti savo narių labui, jo tvirtinimu, nemažos, nes ir paminėtoje suvestinėje atsispindi, jog, įvykdžius įmonės, kuriai kooperatyvas parduoda pieną, numatytas sąlygas, už toną bazinio pieno galima gauti 646,5 lito, o už perskaičiuoto – 899 litus. Pieno riebumo ir baltymingumo rodikliai gauti tokią kainą daugeliui “Pieno putos„ kooperatyvo narių nėra kliūtis. Kooperatyvo steigėjai patenkinti, jog išdrįso tapti vokiečių pieno perdirbimo įmonės “MGL Baltija„, veikiančios Medeikiuose (Biržų r.) žaliavos tiekėjais. O kad netilsta paskalos, jog bakšėniškių ir salamiestėnų pieno gamintojų kooperatyvas neišsilaikys, V. Dragūno nuomone, tik įrodymas, kad vyksta “karas„ dėl pieno tiekėjų, tačiau šiems juk lemta vieną kartą ir praregėti, jog gali normaliai gyventi iš jiems įprasto darbo vidutinio dydžio ūkelyje.
Pieno priėmėja neskaičiuoja valandų
Kooperatyvo pieno punktos vedėjos darbas patikėtas zootechninį išsilavinimą turinčiai salamiestietei Danutei Ajutienei. Prieš tai ji privalėjo baigti Lietuvos veterinarijos akademijoje veikiančius kursus, gauti atitinkamą pažymėjimą. Moteris suinteresuota, kad jų kooperatyvo tiekiama žaliava būtų kokybiška. Nors iki šiol pienas iš punkto išgabenamas tik kas antrą dieną, tačiau iš tiekėjų jis priimamas kasdien, nes ne visi kooperatyvo nariai turi pienui laikyti šaldiklius. Vasaros mėnesiais į supirkimo punktą kooperatyvo nariai galės atgabenti ir vakarinio melžimo pieną. D. Ajutienė “Mintims„ sakė, jog ir pradžių kooperatyvo nariams nuolat primindavusi karvių melžimo, pieno paruošimo ir laikymo higienos reikalavimus, būdavo manančių, kad jas įvykdyti per sunku, tačiau lūžis produkcijos kokybės naudai jau įvykęs, pasitaikančių bėdų žmonės jau nebeslepia, o skuba klausti patarimo, kaip jas šalinti. „Pieno statytojai patenkinti, kad produkcijos pirkėjas su jais laiku atsiskaito“, – sakė D. Ajutienė, kurios šeima irgi laiko penkias karves ir pastaruoju metu, kaip ir kooperatyvo nariai P. Trasykienė, A. Pašakarnis, E. Nakas, M. Paslauskienė, kasdien atgabena per 60 kilogramų pieno.
Norėta tik pasižvalgyti
Žemės ūkio rūmų atstovas savivaldai rajone Lucius Šimonis prisipažino, jog praėjusią gegužę suruošęs kelių ūkininkų išvyką į Žemaitiją pasižvalgyti, kaip ten veikia ūkininkų kooperatyvai, tikrai netikėjęs, kad ji turėsianti tokios stiprios įtakos Salamiesčio krašto iniciatyvių ūkininkų sprendimui ir po pusmečio jau bus įregistruotas kooperatyvas “Pieno puta„. Jis net pabrėžė, jog vasario mėnesio duomenimis, plungiškių “Pieno gėlės„ kooperatyvo nariai už parduoto pieno toną gavo 60 litų mažiau, negu mūsiškio, “Pieno putos„, kooperatyvo nariai.
Pasak L. Šimonio, “Pieno putos„ kooperatyvo valdybos nusiteikimas burti kuo daugiau narių ir pagal galimybę steigti naujų pieno supirkimo punktų, yra šiuolaikiškas. Punktų, superkančių kasdien po toną pieno, įrengimas netrunka atsipirkti, o administravimo iš vieno centro išlaidos yra minimalios. Be to, didesniam kooperatyvui daug lengviau gauti paramos iš atitinkamų fondų.
Tenka mokytis
Vadybinės patirties turinčio bakšėniečio V. Dragūno nuomone, kooperatyvo veiklai labai svarbus jo narių geranoriškumas, vieno kitam parama. Antai ūkininkas Eugenijus Nakas, veždamas į Salamiesčio punktą savo karvučių pieną, paima ir dar kelių kooperatyvo narių bidonėlius. Buvo atvejų, kai žmonės, norėdami, kad kooperatyvas tiektų daugiau pieno, ryžosi nusipirkti karvių ir į rajono Žemės ūkio skyrių kreipėsi dėl didesnės pieno pardavimo kvotos. Pasak šio skyriaus vyr. specialisto Rimanto Lopetos, jeigu Nacionaliniame rezerve stigtų kvotų patenkinti visiems gautiems prašymams, priskaičiuojant prioritetinius balus kvotoms gauti, jų atitinkamai skiriama ir kooperatyvo nariui. Tai vis privalumai.
Dalydamasis mintimis apie “Pieno putos„ kooperatyvo pirmuosius veiklos žingsnius, aukštąjį inžinerinį išsilavinimą turintis V. Dragūnas sakė, jog vadybinės patirties yra įgijęs anksčiau, o dabar reikia žinių ir iš pienininkystės ir tenka gilintis į visai jam naują sritį.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ